Britė Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusiame „Olimpinio švietimo forume“ pristatė pranešimą „Ateitis Lietuvai: kodėl fizinis ugdymas ir sportas turi rūpėti“.
„Lietuva – labai graži šalis. Esu sužavėta Vilniaus senamiesčio ir istorijos. Kiekvieną kartą, kai atvykstu, vis kažką daugiau sužinau apie jūsų sostinę. Taip pat man labai patinka susitikti gerus draugus, čia žmonės labai draugiški. Tikrai draugiškesni nei namie, su dabartiniais „Brexit“ iššūkiais“, – juokdamasi kalbėjo V.Holt.
– Kodėl priėmėte kvietimą atvykti į forumą? Ar fizinis aktyvumas išties yra didelė problema Lietuvoje?
– Manau, kad bet kurioje šalyje, įskaitant ir Lietuvą, fizinio aktyvumo kokybė galėtų visuomet būti geresnė. Žinau, kad Lietuvos mokyklose yra tam tikras sutartas kūno kultūros valandų skaičius.
Manau, svarbiausia tokioje situacijoje yra tai, kas nuveikiama per tą laiką. Kiekviena fizinio aktyvumo valanda turi būti kokybiška, nes tik tokios duoda apčiuopiamą naudą. Tai yra iššūkis ne tik Lietuvai, bet ir visoms kitoms šalims.
– Kaip Lietuva šiame kontekste atrodo tarp kitų Senojo žemyno šalių?
– Tikrai labai džiugina, kad Lietuvoje norima įvesti daugiau kūno kultūros pamokų. Tai būtų tikrai daugiau nei vidurkis kitose Europos šalyse.
Tačiau vėl, ne valandų skaičius yra svarbus, o kokybė. Turint kvalifikuotus, motyvuotus ir entuziastingus ugdytojus tą laiką galima išnaudoti labai naudingai.
– Kiek sporto reikia vaikams mokykloje?
– Tai turėtų būti kažkas daugiau nei fizinis aktyvumas siaurąja prasme. Jei norime turėti sveikus vaikus, kurie sėkmingai žengtų mokslų keliu ir būtų psichiškai tvirti, turime vystyti fiziškai aktyvias mokyklas, kurios ne tik įtrauktų kūno kultūros pamokas, bet ir, pavyzdžiui, darytų 10 minučių pertrauką per matematikos pamoką, kad padarytų energingus pratimus kad ir prie stalų.
Taip padėtume kūnui ir protui veikti vėl išvien. Taip pat mokykloms reikia tam tikros įrangos, leidžiančios vaikams užsiimti aktyviais žaidimais per pertraukas.
– Pranešime skambiai sakėte, kad fizinis aktyvumas gali atnešti sėkmę Lietuvai. Kaip?
– Galima spekuliuoti įvairiais statistiniais skaičiais, tačiau nedidelis tyrimas man sako, kad daug jaunų žmonių, baigę mokslus, išvyksta iš Lietuvos. Galbūt jiems kitos šalys atrodo patrauklesnės, galbūt nesijaučia įvertinti, nemato jiems palankių pokyčių. Kaip gali padėti?
Sportas vysto tas savybes, kurių taip trokšta įvairūs darbdaviai. Čia taip pat reikėtų kalbėtis su darbdaviais, kad jie suprastų, kaip tos sporte ugdomos žmogaus kompetencijos gali padėti jiems pasiekti daugiau sėkmės versle.
– Galbūt sporte ugdomos savybės laikui bėgant gali tapti svarbesnėmis už kažkokios švietimo įstaigos baigimo diplomą?
– Labai įdomu. Daug tyrimų parodė, kad daugumai jaunų žmonių su aukštu akademiniu laipsniu ir rezultatais trūksta komunikacijos įgūdžių, mokėjimo dirbti komandoje ir atsparumo, sugebėjimo atsitiesti po nesėkmių.
Daugelis iš mūsų susiduriame su šiais dalykais savo darbuose ir kasdienybėje. Ne visuomet akademinė sėkmė suteiks įgūdžių, reikalingų žmogui jo gyvenime.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie teigia, kad jiems sportas nereikalingas – vis tiek netaps sportininkais, kam vargti?
– Daugelis sportą sieja su atstovavimu savo šaliai įvairiose aukšto lygio varžybose. Tai – nėra teisinga. Sportas – bet kuri aktyvi veikla, kurią renkiesi. Gali žygiuoti, irkluoti baidarę, važiuoti dviračiu. Neprivalote kelti aukštus tikslus ir galvoti apie profesionalų lygį. Turime suvokti, kokią naudą neša sportas.
Svarbu – sportas yra sveikas gyvenimo būdas, buvimas gamtoje, padeda psichinei sveikatai, mes tampame atsparesni ligoms ir taip toliau. Tai taip pat galėtų teikti malonumą, bendravimą su gerais draugais, padėti socializuotis. Tai yra daug daugiau nei sportas. Mums nereikia tapti olimpiečiais ar čempionais, kalbame apie tai, ką sportas gali mums duoti.
– Turime pripažinti patys sau, kad sportas yra daugiau nei įmesti kamuolį į krepšį ar pelnyti įvartį?
– Tai yra daugiau nei sportas savo siaurąja prasme – dalyvauti varžybose ir siekti rezultato. Aiškinant žmonėms reikėtų akcentuoti, kad čia dedami pamatai savybėms, kurios nepaprastai reikalingos gyvenime.
– Dirbate su daugybe jaunimo sporto vystymo projektų įvairiose šalyse. Ką galite pasakyti apie vaikų fizinį aktyvumą Europoje?
– Fizinio aktyvumo trūkumas Europoje vis dar yra milžiniška problema. Tai matome ir Didžiojoje Britanijoje. Kodėl? Turime būti atsargūs, klijuodami etiketes ant fizinio aktyvumo ir sporto apibrėžimų.
Labai lengva pasakyti, kad problema yra ta, jog vaikai nepakankamai užsiima aktyvia veikla ar sportu. Tačiau čia įtakos turi daug daugiau faktorių – maisto pramonė, reklamos, technologijos.
Tėvai dabar visur nuveža vaikus ir leidžia jiems daug sėdėti. Todėl yra daugybė priežasčių, kodėl fizinio aktyvumo stoka yra problema Europoje. Ką galime padaryti? Išnaudoti fizinį ugdymą kaip variklį būtinoms permainoms.
– Kokia situacija visame pasaulyje?
– Kalbant apie fizinį ugdymą, Europa, lyginant su kitais žemynais, yra pažengusi į priekį. Skirtingose pasaulio vietose yra skirtingas požiūris į fizinį ugdymą. Pavyzdžiui, sportas Amerikoje labiau vertinamas kaip tam tikrų sportinių savybių vystymas, ten tikrai neakcentuojamos žmogiškosios savybės, kurias per sportą galima įgyti ir panaudoti gyvenime.
Kitur vis dar vyksta ėjimas vystymo proceso link, ten sporte dominuoja rutina ir režimas, toks, koks pas mus buvo prieš 20-30 metų.
Čia dar reikėtų atsižvelgti ir į kultūrinius skirtumus – kai kur normalu, kad vaikai žaidžia laike, mėgaujasi aktyvia veikla, laipioja po medžius.
Kiekviena šalis yra skirtinga ir turi savo kelią, tačiau kas mane džiugina ir suteikia vilties – Europoje, o kartu ir Lietuvoje, pripažįstame, kad turime problemą ir reikia permainų. Tačiau reikia suprasti, kad jei norime permainų, reikia ir investicijų.
Tokie renginiai kaip „Olimpinio švietimo forumas“ tai jau daro – suburia motyvuotus ugdytojus, sporto žmones, kurie gali skleisti tą gerąją patirtį ir žinias.
