Tuo metu mūsų šalyje net nebuvo kur nusipirkti riedlenčių, o daugelį metų riedlentininkai buvo laikomi gatvių chuliganais ir maištautojais.
Maištininkės buvo ir Baltijos šalys, pasipriešinusios priespaudai, kovojusios už savo laisvę ir teisę būti pripažintomis.
Pagaliau ir riedlentininkai įrodė, jog yra verti pripažinimo, o jų darbai, įkurti verslai, organizuojamos jaunimo švietimo, sporto programos kalba patys už save.
„Laisvę mes dar tik kuriame, todėl turime būti ypatingai vieningi“, – sako Simonas Sonkinas, įkūręs ekologišką riedlenčių perdirbimo verslą.
Riedlenčių įtraukimas į olimpines žaidynes buvo svari priežastis Lietuvoje įkurti riedlentininkus vienijančią organizaciją.
„Prieš dešimt metų riedlentininkai buvo niekas. Pankai, chuliganai, šiukšlintojai. Toks buvo visuomenės požiūris, kuris dabar keičiasi radikaliai.
Sukūrėme Lietuvos riedlenčių federaciją, esame legalus vienetas, dirbame kartu su valdžios institucijomis, rūpinamės riedlenčių infrastruktūros klausimais ir taip kartu tą požiūri keičiame.
Per tiek metų jau yra daug suaugusių riedlentininkų pavyzdžių į kuriuos dabar gali lygiuotis jaunimas, kuris irgi nori būti toks kaip jie – verslininkai, menininkai, sportininkai.
Nors riedlenčių kultūra yra gatvės kultūra – ji augina savimi pasitikinčius ir tikslo siekiančius žmones“, – pasakojo Lietuvos riedlenčių federacijos prezidentas Justinas Ivoška.
„Važinėjimas riedlentėmis keičia požiūri į pasaulį. Pradedi žiūrėti kitaip į tą pačią miesto architektūrą, bet svarbiausia tai darbas su savimi, savo baimėm, kompleksais.
Čia nėra trenerio, tu pats turi mokytis triukų, daug kartų klysti, bet vėl atsistoti ir dirbti toliau. Nors visi kartu susirenka važinėti riedlentėmis, tu esi vienas ir pats renkiesi, ką daryti su ta riedlente, kaip atrodyti iš šono.
Tai labai lavina kūrybiškumą ir suvokimą, kas yra laisvė. Tarp riedlentininkų nėra konkurencijos. Kai pamatai atliekant triukus geriau nei tu – tau norisi taip pat išmokti, bet ne dėl to, kad aplenkti – pats sau keli kartelę. Riedlentės yra laisvė, nes tai galimybė pakeisti save ir kitus“, – Justinui antrino Simonas.
Dominykas pabrėžia dar vieną būtiną laisvės sąlygą: „Kiekvienas riedlentininkas skirtingai suvokia riedlenčių kultūra. Ji tokia įvairialypė, nes yra laisva ir nevaržoma. Kiekvienas riedlentininkas yra laisvas išreikšti save kaip tik nori, tačiau svarbi taisyklė – būnant laisvam nepažeisti kitų laisvės“.
„Dabar mes gyvename auksiniame amžiuje, jūs paklausykite tėvų, senelių pasakojimų, kaip gyveno jie. Mūsų iškovota laisvė tai tik pradžia, dabar vyksta kūrybinis procesas. Lietuva daugeliu aspektų atsilieka nuo vakarų ir tų šalių kurios skaičiuoja laisvę šimtmečiais.
Bet tai gerai, mes turime į ką lygiuotis, o tuo pačiu galime pasirinkti ir savo šalies unikalią kryptį. Mano pasirinkimas – skolų grąžinimas, pirmiausia, žemei, tada jaunajai kartai.
Mokantis važinėti, riedlentės gan greitai lūžta, pasaulyje jų sulaužoma tonomis. Sulūžusios riedlentės tapdavo paprasčiausiomis šiukšlėmis, kurioms suirti reikia apie 100 metų. Sugalvojau būda kaip perdirbti sulūžusią riedlentę 99 procentais. Mano verslas duoda kitiems, tausoja žemę ir man pačiam suteikia sąžiningą pragyvenimo šaltinį.
Kai remiesi tokiomis trimis stipriomis savo verslo vertybėmis – gali jaustis laisvu ir nesuvaržytu. Supranti, kad mes galime viską. Reikia tik imti ir daryti“, – sako savo pavyzdžiu ir darbais dažnai kitus užkrečiantis Simonas.
Riedlentės išmokė, kad visko pasiekti galima savo rankomis. „Mes gyvename tokioje valstybėje, kur galime nevaržomai rinktis kokia veikla užsiimti, kaip užsidirbti, čia daugybė galimybių veikti, kurti ir tobulėti.
Dėl to įkūriau savo verslą. Tai nėra lengvas kelias, tačiau toks mano pasirinkimas. Dabar mano gyvenimas, uždarbis priklauso tik nuo manęs.
Aš galiu aplink save burti bendraminčius ir tuo pačiu vis daugiau žmonių supažindinti su riedlenčių kultūra, kuri mane išmokė niekada nepasiduoti ir suprasti, kad tik aš pats esu atsakingas už savo sprendimus“, – sako Dominykas.
Tačiau yra vienas dalykas, ko trūksta mūsų visuomenei, kad gyventume darniau ir geriau, kalba riedlentininkai.
„Manau mūsų visuomenei reikia daugiau įsitraukimo. Nesvarbu, ar tai būtų riedlentės, ar rinkimai – jo reikia visur. Kuo daugiau žmonių įsitrauks tuo labiau bus atsižvelgiama į visuomenės žodį.
Jeigu žmonės daugiau domėtųsi ir diskutuotų – būtų daugiau padaryta ir tokiu būdu praplėstume savo laisvę, – savo įžvalgomis dalinosi J. Ivoška. – Juk laisvė ne daiktas ar kažkokia duotybė – tai reiškinys, už kurį mes patys esame atsakingi“.
