2018-aisiais A.Gudžius blizgėjo disko metimo sektoriuose, demonstravo puikius rezultatus bei tapo Europos čempionu.
Džiaugsmas sportininkui ketvirtadienio vakarą įvykusiuose apdovanojimuose buvo dvigubas, kadangi įvertinimo sulaukė ir jo treneris Vaclovas Kidykas, kuris tapo geriausiu metų treneriu.
„Tikrai nesitikėjau, pasimečiau net šiek tiek ir pagalvojau – o ką dabar? Malonus jausmas“, – džiaugsmo įvertinimu neslėpė A.Gudžius.
Ant scenos sportininkas ypatingą padėką išreiškė žmonai ir vaikams. O po apdovanojimų ceremonijos disko metikas papasakojo, kad vaikai jam yra savotiška motyvacija.
– Ar galima sakyti, kad šis titulas net gi malonesnis, nei praėjusių metų?
– Visi titulai yra džiugūs. Žinote, man kaip sportininkui didžiausia problema yra ta, kad tokį apdovanojimą sunku užsidirbti. Kaip susiklosto situacija tais metais visose sporto šakose, taip ir būna įvertinta.
Mes galime planuoti įvertinimus, apdovanojimus, bet tai daryti sunku. Šiai metais tai antras svarbiausias apdovanojimas. Tai yra antras svarbiausias po Europos, pasaulio ar olimpiados medalio, kaip ir kiekvienam sportininkui.
– Su kokiais jausmais stebėjote A.Skujytės apdovanojimą. Kiek jums, kaip lengvaatlečių bendruomenei tai reiškia?
– Teko dalyvauti man vienose olimpinėse ir mačiau atmosferą ten. Suvokti, kad netekti medalio dėl sukčiavimo yra skaudu, nes įdedi visą save. Ir kai už darbą gauni apdovanojimą po šešių metų, tai sukelia daug jausmų.
Mano nuomone, Austra ant scenos laikėsi daug geriau, nei visiems atrodė. Be galo smagu, kad Austra antrą kartą prizininkė ir Lietuva turi medalį.
– O kaip dėl jūsų trenerio V.Kidyko? Jis irgi įvertintas buvo.
– Kai įvertina sportininką, tai paprasčiau, nes vertina pagal pasiekimus. O su treneriais sunkiau, nes dalis jo darbo yra nematoma. Šiandien su treneriu ryte dirbome ir paklausiau – koks planas mano treniruotės? Sako, po du kartus, daryk, kiek pajėgsi. Tuomet nusijuokiau, kad po to mane su mašina reiks išvežti.
Suvokimas, kad treneris ištisas valandas ar savaites, kiaurus metus turi planuoti treniruotes, stebėti savo sportininkus, planuoti dienotvarkę, varžybas, poilsius ir visą kitą, yra didelis darbas ir aš šiai dienai jo nesugebėčiau atlikti.
Be galo puiku, kad galiu dirbti su tokiu žmogumi ir man toks apdovanojimas, kad treneris kažką gavo yra dar mielesnis.
– Ant scenos dėkojote savo šeimai. Ką jums vaikai linki išeinant į treniruotes, varžybas?
– Išeinant iš namų, laimėti pas vaikus nėra tikėjimas, tai yra reikalavimas. Jeigu to nepadarai, esi pats kaltas.
Kaip ir mano ketverių metų dukra, kai grįžau po Deimantinės lygos varžybų. Ji teigė, kad važiuočiau į treniruotę. Tai reikia suprasti, kad turiu treniruotis, nes pralaimėjau.
Aš pats vaikus skatinti stengiuosi, kad viską galima pasiekti tada, kai dedi šimtą procentų savo pastangų. Norėdamas laimėti, turi pasiekti, kad ir kiti maksimaliai stengtųsi. Tai mano vaikai sako – tėti, dirbk! Ir tada visi kiti dirbs šalia tavęs.
– Kaip pats per metus pasikeitėte?
– Kaip žmogus, tai nepasikeičiau. Metais pasenau, pabrendau. Kažkokių akivaizdžių pasikeitimų nėra, tik branda savikritiškumas padidėjo.
Visada siekiau, o siekti lengviau nei išlaikyti. O dabar priešingai – reikia galvoti, kaip išlaikyti titulus. Bet tai ir grūdina mane.
– Sakėte, kad norite, jog lengvoji atletika tęstų dominavimą Lietuvoje. Kaip ji dabar atrodo?
– Šiemet iš dalies tai ir vyksta. Iškovojome medalius ieties metime ir disko metime. Atrodo viskas vyksta pagal planą.
Nedrįsčiau sakyti, kad dominuojame. Slidus reikalas sakyti, kad kažkas geriausias. Dirbame dėl Lietuvos, o kokioje rungtyje, nemanau, kad tai aktualu.
Reikia iš savęs išspausti ką įmanoma ir dėti maksimalias pastangas. O kaip bus, pamatysime ateityje.
