„Žalgirio stadiono neliko – jis taps verslo ir pramogų centru. Nacionalinis stadionas Šeškinėje tapo beviltiško administravimo ir pažadų objektu. Kultūros ir sporto rūmai liks ne sporto, bet tik konferencijų centru, Dinamo irklavimo bazė tapo Finansų ministerijos archyvu, Žalgirio plaukimo baseinas ir ledo arena dabar – ne sporto, bet gyvenamųjų namų kvartalas. Niekam nerūpi, kad per laisvalaikio užimtumą galima mažinti socialinės rizikos veiksnius, nes pvz nusikalstamumas Vilniuje per 2016-2017m išaugo net 11 procentų ir yra vienas didžiausių tarp Lietuvos miestų“, – kalbėjo įžanginį forumo pranešimą skaitęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Rūtenis Paulauskas.
Akademikas prisiminė ir sėkmingus pavyzdžius iš užsienio: „Islandiją, kuri yra du kartus mažesnė už Vilnių, iš panašios suirutės prieš 20 metų padėjo ištraukti šalies ir užsienio mokslininkai, o pas mus nebeliko ir sporto specialistus rengiančios aukštosios mokyklos”, – sakė mokslininkas.
Dar daugiau apie Islandijos sėkmės pavyzdį pasakojo žurnalistas Evaldas Gelumbauskas. Jis teigė, kad viskas prasideda nuo turiningai laisvalaikį norinčių leisti žmonių: „Vilniuje mes skundžiamės, kad trūksta aikščių, salių, arenų, vietos, kur būtų galima sportuoti.
Islandai iš pradžių pabandė surinkti tuos, kurie nori sportuoti. Kiek vėliau atėjo rimtesnės investicijos iš valstybės į infrastruktūrą. Paklausiau, kur jie sportavo.
Gavau atsakymą, kad bendruomenės sporto klubuose. Vadinasi, žinoma, jie vis tiek turėjo kažkokios infrastruktūros, kurios Vilniuje labai trūksta.”
„Pirmą kartą gyvenime skaitau pranešimą, bet, kai kalba liečia mano vaikus, aš visada esu pasiruošęs daryti bet ką. Mes gyvename šalia aplinkkelio. Mano vaikas, kuriam dabar yra penkiolika metų, eina iš namų taku, asfaltuotu keliu, tada – taku pėstiesiems, pereina viaduką per aplinkkelį.
Ir viskas – ten žolė, plynas laukas. Eik, kur nori. Aš girdžiu, kad yra pasirašomos sutartys, kažkiek bus skiriama milijonų, bus daromos tos aikštelės, bet, atleiskit, aš jų nematau.
Ir galvoju – kodėl mes esam tokie neįgalūs? Džiaugiuosi, kad bus stadionas, pasikviečiu pas save į laidą Povilą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, red. past.) Jis susilažina su laidos vedėju. Ateina vakaras. Gaunu žinutes, kad nebus.
Nors kažkiek, nors mėnesį pakentėkim. O dabar – tą patį vakarą. Kodėl taip yra? Aš manau, kad gal dėl to kaltas esu. Reikia tikrai daugiau domėtis ir reikia kreipti dėmesį į tai, kas vyksta tavo mieste, būti aktyviam”, – kalbėjo keturių vaikų tėvas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Tomas Langvinis.
„Vilniečiai iš esmės yra kaimiečiai. Kol to mentaliteto nepakeisim, kol netapsim biurgeriais (taip viduramžių Europoje buvo vadinamas miestiečio teisėmis galintis naudotis gyventojas, red. past.), tol su vizijom nieko neišeis. Biurgerizmas – iš esmės politinis veiksmas. Tai, ką mes čia šnekėjom, yra politika. Ir raginimai pagalvoti, kaip ir už ką balsuosim, yra labai racionalūs ir pagrįsti.”, – vienam pranešėjų antrino profesorius Raimundas Lopata.
„Šiandien mes kalbėjome apie daugybę dalykų. Visi jie tinka. Klausimas – kaip savyje surasti jėgų? Kaip, kokiais būdais, kokiais žodžiais patraukti žmones, kad mūsų idėjos apsijungtų ir patys jomis gyventume suprasdami, kad šito nepadarę mes netobulėsime nei kaip šalis, nei kiekvienas asmeniškai?“, – tokiais žodžiais forumą, kuriame apsilankė apie 60 žmonių, reziumavo Rūtenis Paulauskas.
Forumo diskusijose taip pat dalyvavo Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovas Paulius Malžinskas, Vilniaus universiteto sporto centro direktorė Ramunė Žilinskienė, fizinio lavinimo mokytoja-ekspertė R.Pinkevičienė, futbolo mokyklos „Žalgirietis” vadovas Žydrūnas Grudzinskas, futbolo mokyklos „Ataka” įkūrėjas Donatas Tvarijonas, vienas iš Sostinės krepšinio mokyklos steigėjų bei vadovų Andrius Čerškus ir daugelis kitų.
