Startavus Vilniuje „Turkish Airlines Baltic Challenge Cup“ turnyrui, iš JAV savaitei į Lietuvą atvykęs „Hockey Lietuva“ asociacijos vadovu neseniai išrinktas D.Zubrus pristatė ir savo vasaros sprendimo vaisių – naująjį Lietuvos ledo ritulio rinktinės trenerį.
Naujų vėjų D. Zubrus tikisi iš savo seno bičiulio kanadiečio Danielio Lacroix.
49-erių specialistas stipriausioje pasaulio lygoje – NHL žaidė septynerius metus, o dar vienuolika dirbo šios lygos klubų trenerių štabuose.
Paskutinis jo darbas – vienoje ir NHL lyderių „Montreal Canadiens“ trenerių štabe.
„Vasarą Dainius man užsiminė, ar galėčiau būti Lietuvos rinktinės treneriu, bet tik aiškiai pasakė, kad komandoje teks turėti labiau jaunimo, nei patyrusių žaidėjų. Pas jus vyksta kartų kaita. Jis leido suprasti, kad tai savotiškas iššūkis. Pasakiau, gal ir verta pabadyti“, – per pirmąją savo oficialią spaudos konferenciją derybų užkulisius dėstė savo laiku su lietuvių „Philadelphia Flyers“ ekipoje žaidęs 49-erių D.Lacroix.
Ledo ritulio specialistas sakė, kad su D.Zubrumi treniruoti nacionalinę mūsų šalies ekipą rankomis sukirto metams.
„Mano darbas tą jaunimą padaryti kietu, suteikti jam ateities energiją. Šis darbas Europoje yra tam tikras savęs išbandymas, tačiau nepaneigsiu, kad pagrindinės mintys dėl veiklos sukasi už Atlanto“, – kalbėjo Kanadoje gimęs naujasis strategas.
Antrąjį savo žingsnį pristatydamas Vilniaus „Pramogų“ arenoje D.Zubrus dirsčiojo ir į Latvijos bei Estijos ledo ritulio federacijų vadovus. Jau kitais metais startuos visų trijų Baltijos šalių ledo ritulio projektas – Baltijos lyga.
„Latvijoje ledo ritulys yra sporto šaka numeris vienas ir tikiu, kad šios lygos įkūrimas padės populiarėti jai ir kitose kaimyninėse šalyse. Tikiuosi, jūs prisijungsite prie mūsų ir Skandinavijos valstybių, kuriose ledo ritulys yra labai mėgstamas“, – tikino Latvijos federacijos vadovas Aigaras Kalvitis.
Kitąmet rudenį debiutiniame turnyre jėgas išmėgins aštuoni klubai – keturios Latvijos aukščiausios lygos komandos bei po du klubus iš Lietuvos ir Estijos. Į šis varžybas pateks geriausiai savo šalių pirmenybėse šiame sezone sužaisiančios ekipos.
Aštuonios pirmenybėse dalyvaujančios komandos bus suskirstytos į dvi grupes, kurios varžysis Lietuvos ir Latvijos legendų Sandžio Ozolinio ir Dariaus Kasparaičio vardais pavadintose grupėse.
Visiems klubams sužaidus po šešis mačus, dvi stipriausios kiekvienos grupės komandos pateks į finalinio ketverto turnyrą, kuris gruodžio pabaigoje bus surengtas Latvijoje.
– Lietuvos ledo ritulio rinktinė šiomis dienomis dalyvauja šešių komandų turnyre. Kitąmet laukia pasaulio ledo ritulio čempionato 1 A diviziono mūšiai. Ar tokio lygio turnyras gali padėti rinktinei pasirengti čempionatui?
– Tokie turnyrai yra labai geras dalykas. Juolab, kad pirmą kartą komanda pamatė naują rinktinės trenerį. Visi suprantame, kad pasirengti pasaulio 1 A diviziono mūšiams šiam treneriui yra išties mažai laiko ir sąlygos ne pačios geriausios – ir dabar jis turėjo vos kelias treniruotes ir vienerias rungtynes. Juolab, kad ir geriausi žaidėjai iš klubų negali atvykti – aš puikiai supratu tiek pačius ledo ritulininkus, tiek ir išleisti juos nenorinčius klubus.
– Baltijos lygos kovos kol kas planuojamos ne itin rimtos – dalyvaujantis klubas sužais vos šešerias kovas ir vyks finalo ketvertas. Viskas susidėlios per porą mėnesių. Ar ne per silpna lyga?
– Ateityje norėtųsi ir daugiau rungtynių – norisi praplėsti lygą su daugiau komandų. Būtų idealu, kad apskritai vyktų Baltijos šalių čempionatas. Bet kad tai įvyktų, reikia gerai padirbėti. Pasižiūrėkite, šiai dienai Lietuvoje ir tų čiuožyklų trūksta. Mūsų šalyje yra 15 ledo ritulio aikštelių, iš kurių tik septynios uždaros ir standartinių matmenų. Keturios iš jų priklauso prekybos ir pramogų centrams „Akropolis“.
– Lietuvos čempionate žaidžia vos keturios komandos. Ar yra planų, kad jų bus daugiau?
– Jų būtų daugiau, jei būtų čiuožyklų. Dabar rengiamasi statyti ledo rūmus Kaune, Klaipėdoje ir tai turės įtakos komandų atsiradimui. Kitą vertus, be miestų pagalbos nebus to postūmio klubinėje veikloje, todėl ir kalbamės su savivaldybėmis.
– Ką sako žaidėjai apie naująjį rinktinės strategą?
– Jūs jų ir klauskite, aš negaliu už žaidėjus kalbėti. Čia atvyko tikrai rimtas NHL treneris, kuris nori padėti komandai. Aš iš šono žiūrėjau, mačiau, kaip trenerių štabas siekia padėti ekipai, kokia ledo ritulininkų nuotaika rūbinėje ir galiu pasakyti savo nuomonę – kol kas viskas yra puiku.
– Nėra lengva prisikviesti NHL trenerį. Teko ilgai derėtis su D.Lacroix?
– Nelabai. Aš vasarą su juo kalbėjausi. Galiu pasakyti, kad be jo buvo ir kitų kandidatų – su visais norėjosi pasikalbėti, visus pamatyti. Žvalgiausi ir Europoje, ir arčiau. Ilgai įkalbinėti Danielį nereikėjo – juk jį pažįstu jau seniai, esame geri draugai. Treneris dabar neturi pastovaus darbo, todėl jis gan greitai apsisprendė šiam iššūkiui. Kitą vertus, jis nori susipažinti ir su Europos ledo rituliu – gal pasiseks užmegzti naujų ryšių.
– Dėl naujo stratego atsiradimo darbo neteko šešerius metus prie rinktinės vairo stovėjęs 72-erių Berndas Haake ir nuo 2014 metų jo asistentu dirbęs Georg'as Kingstonas. Kaip išsiskyrėte?
– Aš nenustoju jam dėkoti už tai, ką jis padarė sunkiu Lietuvos ledo rituliui metu – jis dirbo nemokamai, kėlė rinktinę kovai. Todėl aš su juo ir tęsiu kalbas, siūlau jam nenutolti nuo rinktinės. Aš bendrauju su Berndu.
– Bet kaip subrendo ta idėja keisti rinktinės trenerį? Juk jis lyg ir nelogiškas: komanda Kaune iškovojo pasaulio čempionato pirmojo diviziono aukso medalius, pateko į aukštesnį divizioną. Ar buvo būtina tai daryti?
– Nereikia daryti „būtiną“, reikia daryti tai, ką reikia daryti. Man atrodo, kad komanda privalo augti, nes greitai teks kovoti prieš tokias rinktines, apie kurias mes anksčiau net ir nesvajojome, net nemąstėme prieš jas varžytis. Kai pavasarį atvykau treniruotis su komandą prieš čempionatą, mačiau, kad ekipa kovoja gerai, viskas lyg ir puiku, tačiau mąstant apie ateitį, jaučiau, kad jai trūksta galingesnio žaidimo.
Aš dėkingas B.Haakei, tačiau supratau, kad reikia jaunesnio stratego, naujų idėjų, naujo augimo. Aš priėmiau šį sprendimą ir aš už jį esu atsakingas. Galiu garsiai pasakyti, kad tai mano asmeninis sprendimas.
– Nebijote, kad apie darbą NHL svajojantis D. Lacroix gali jį susirasti ir tada nacionalinė ekipa liks be nieko.
– Bijau? Ne, tikrai nebijau. Ko bijoti – darau tokius sprendimus, kurie, mano galva, yra teisingi. Ne visada ir ne visi yra teisingi, o kai kada tų neteisingų sprendimų yra daugiau nei teisingų. Tačiau aš nebijau daryti sprendimus. Jei nusprendžiau, kad rinktinei reikia naujovių, vadinasi darau, kad atsirastų naujovių.
– Ar dar vilkėsite Lietuvos ledo ritulio rinktinės marškinėlius?
– Visi to klausia, bet atsakau tą patį: tikrai nežinau, nes dabar esu „užkrautas“ kitais – organizaciniais klausimais. Kai atvykau, apie tai negaliu pagalvoti, nes susitikimai, derinimai. Vėliau gal pagalvosiu. Gal atsakysiu kitąmet.
– Jei jau planuojate pakabinti pačiūžas ant vinies, tai gal kokį atsisveikinimo mačą Lietuvoje organizuosite?
– O kam? Man to nereikia. Kai pasitraukiau iš NHL, jokių atsisveikinimo švenčių nerengiau, nepuoliau visiems apie tai pranešinėti. Man to nereikia – esu toks žmogus, kuris ne itin mėgsta tuos blizgučius.
