Praėjusiais metais tarptautinės galiūnų organizacijos visų laikų geriausiu galiūnu pripažintas Ž.Savickas gali pasigirti per karjerą laimėjęs keturis planetos čempionatus, aštuonis „Arnold Strongman Classics“ turnyrus ir 91-ias kitas tarptautines galiūnų varžybas.
Be to, Lietuvos sportininkas 18 kartų tapo „Strongman“ pasaulio čempionu bei vienu ar kitu metu pasiekė 57 pasaulio rekordus. A.Savickas dar sieks vieno rekordo, nors Mančesteryje vykusiame pasaulio galiūnų taurės finale liko paskutinis – pasitraukė iš kovos.
„Aš dar sugrįšiu“, – sirgaliams atsisveikindamas tikino Ž.Savickas.
– Esate jau ne vienus metus renkamas į įtakingiausiu Lietuvos sportininkų dešimtuką. Jaučiatės įtakingas šalies sporte?, – lrytas.lt paklausė Ž.Savicko.
– Tikrai nesu tas, kuris įtakotų visą šalies sporto politiką. Galima būtų labiau kalbėti, kad mano pavyzdys, mano siekiai ir rezultatai galiūnų sporte motyvuoja kitus žmones sportuoti, siekti aukščiausių tikslų. Ta prasme, galbūt, esu įtakingas, tačiau tikrai nelendu į politiką.
– Jūs ne vieną kartą sakėte, kad rengiatės baigti savo karjerą. Net prieš šešetą metų, atrodo, visi buvo tuo patikėję. Kas skatina dar likti sporte?
– Pastaruosius dešimt metų manęs tik ir klausinėja, kada aš baigsiu savo sportinę karjerą. Ir tikrai – aš sporte jau dvidešimt septynerius metus.
Iš tikrųjų savo pasirodymus galiūnų sporte buvau nutaręs baigti dar 2008 metais. Tuomet buvau viską laimėjęs, ką galima būtų laimėti galiūnui – tiesiog buvau persisotinęs varžyboms, persisotinęs sportu.
Bet tuomet buvo tokia situacija, kad galiūnų sportas buvo skilęs į dvi organizacijas, o būtent 2009-siais susijungė į vieną ir pradėjo rengti pasaulio čempionatą „World's Strongest Man“.
Vadovai pakvietė mane į tas varžybas, o aš pagalvojau, kad tokio titulo aš savo kolekcijoje neturiu. Sakiau, paimsiu tą titulą ir viskas. Bet tai ir tapo savotišku „užsikabinimu“.
Aš laimėjau 2009 metais tą turnyrą, nors važiavau niekam nieko nesakydamas ir negalvodamas apie trofėjus. Ir jau kitais metais norėjau pakartoti tą pasiekimą: taip tie norai laimėti, būti geriausiu tęsiasi iki 2018 metų (juokiasi).
Per tą laiką keturis kartus buvau pasaulio čempionu, tris kartus vicečempionu.
Bet aš ir laikausi žodžio. (Juokiasi). Pavyzdžiui, kai laimėjau aštuntąjį kartą „Arnold Strongman Classic“ varžybas, jų idėjiniam vadovui Arnoldui Schwarzeneggeriui pasakiau, kad tai, greičiausiai, paskutinysis mano titulas.
Taip ir buvo – po to patyriau kaklo traumą ir ją gydžiausi. Tuomet gal ir reikėjo baigti sportinę karjerą, tačiau nenorėjau ją baigti būtent taip – dėl traumos.
Tad pagalvojau, jog reikia visas traumas išsigydyti ir su trenksmu išeiti. Bet reabilitacija trūko net trejus metus, tad, kaip sakoma, aš sportuoju papildomus trejus metus. Dabar aš ir vėl artėju prie geriausios savo sportinės formos ir turiu tikslą pagerinti planetos rąsto kėlimo rekordą Glazge spalio mėnesį, o jau tada – žiūrėsime.
– Rąsto kėlimo rekordas yra 228 kilogramai. Pakelsite 229 kilogramus?
– Aš noriu iškart 230 kilogramų iškelti. Tie nelyginiai skaičiai kažkaip mane keistai nuteikia. Tie 229 kg nėra gražūs – geriau ribą brėžti, kai yra 230 kilogramų. Po to jau ir galima būtų greitu laiku užbaigti karjerą.
Tačiau ir vėl noriu pasakyti, kad nedariau skubotų sprendimų. Kitą vertus, taip nebus – pasakysiu, kad baigiau savo sportinę karjerą ir viskas: uždarysiu duris.
Aš dalyvausiu kažkokiose mažesnio rango varžybose, gal net ir sieksiu Guinesso rekordų. Bet tai jau bus varžybos savo malonumui.
– Jau užsitarnavote pasaulinį vardą. O kas jums patinka ir kas jums daro įspūdį iš užsienio kolegų?
– Tokio, kuris padarytų man įspūdį – jo nėra. Bet man patinka nemažai kolegų. Tačiau tokio užsispyrusio kaip aš – tikrai nėra.
Man dabar patinka Lenkijos galiūnas Mateuszas Kieliszkowskis, kuris šių metų pasaulio čempionate laimėjo antrąją vietą. Bet...
Varžybų metu jis buvo trečias, tačiau mačiau, kad jis turi visas galimybes būti antras. Aš dėl traumos pasitraukiau iš kovos – tai buvo vos ketvirtasis kartas, kai nebaigiau turnyro per visą savo karjerą...
Tad sakau jam, kad jis gali būti ir antru, o jis tuo nenorėjo tikėti, nes tuo metu antruoju žengė keturiskart pasaulio čempionas amerikietis Brianas Show.
Tad galima tik pasakyti kad lenkas fiziškai sustiprėjo greičiau, nei psichologiškai. Lenkijos atstovas man patinka savo rezultatais, tačiau kol kas nedaro įspūdžio psichologiniu pasirengimu – jis dar nepasirengęs didžiosioms pergalėms.
– Kalbėjote apie „Arnold Strongman Classic“ varžybas, organizatorių Arnoldą Schwarzeneggerį. Kas jis dabar: sektinas pavyzdys ar tiesiog stabas?
– „Arnold Strongman Classic“ varžybų sukūrimas yra A. Schwarzeneggerio duoklė jėgos sportui, nes jis labai mėgsta tokias sporto šakas. Ir jis labai nori, kad būtų dideli priziniai fondai, didėtų galiūnų sporto prestižas.
Sakysime taip – tai žmogus, kuris davė labai didelį impulsą galiūnų sporto vystymuisi. Dabar jis savo vardo varžybose labiau yra ikona, kuri pritraukia rėmėjus, žiūrovus ir dalyvius.
– Aštuonis kartus iš jo rankų gavote pagrindinį jo varžybų trofėjų. Galima sakyti, kad jūs esate geras A. Schwarzeneggerio pažįstamas?
– Tai būtų gal per daug garsiai pasakyta. Su juo teko bendrauti per varžybas ar pusryčius bei vakarienes. Galiu pasakyti, kad jis labai įdomus žmogus, norintis su visais pabendrauti, pasikalbėti. Ir be galo myli sportą. Taip, kaip is yra iš Austrijos, jis puikiai žino, kur yra Lietuva.
– Ar verta ieškoti Lietuvoje Ž.Savicko pasekėjų? Kaip ir disko metikai – Virgilijų Alekną pakeitė Andrius Gudžius. Įmanomas toks pats scenarijus ir Lietuvos galiūnų pasaulyje?
– Manau, tokie procesai turi vykti. Vienokio ar kitokio rango galiūnų Lietuva juk turi – Vytautas Lalas yra laimėjęs „Arnold Strongman Classic“, abu broliai Lalai – pasaulio komandinį čempionatą, yra ir jaunasis Martynas Brusokas, kuris laimėjo jaunimo planetos čempionatą. Tad ta Lietuvos vėliava yra nešama aukštai galiūnų sporte.
Tačiau reikia suprasti, kad mūsų sportas yra specifinis ir tu negali, kaip sakoma, perduoti estafetės kitam sportininkui, negali jam suteikti kažkokiod žinios ar patirties, galinčios lemti nugalėtojo titulą.
Galiūnų sporte daug ką lemia ir genetika. Sakyčiau net ir taip – galiūnu gimstama, o sukurti čempiono neįmanoma.
Bet žinoma, daug ką lemia ir darbas: M.Brusokas yra laimėjęs jaunimo čempionatą, tačiau jam atkėlimo veiksme dabar trūksta dar mažiausiai 150 kilogramų – to siekti jam reikės treniruojantis kokį dešimtmetį.
– Tai dabar Lietuva be jūsų neturi kol kas šansų turėti pasaulio galiūnų čempioną?
– Tai kad istorijoje nebuvo to, kad viena šalis turėtų kelis pasaulio čempionus, kurie karaliautų varžybose. Kartą tik suomiai tai padarė, bet tai vadinama labiau epizodiniu reiškiniu.
Kai kada laukiama čempionų dešimtmečiais. Manau, dabar keliems metams į ateitį ateis Latvijos laikas, tik gaila kad Martinas Licis atstovauja ne latviams, o JAV.
Būtent Martinas dabar atrodo labai galingai, laimėjo prestižinį galiūnų turnyrą, planetos čempionate buvo ketvirtas. Tad matau, kad ateina jau jo laikas.
– Praėjusiais metais atvėrėte kortas ir pasakėte, kad metams startuoti turnyruose jums reikia 100 tūkst. eurų. Galiūnų sportas jau yra geras verslas?
– Jei esi vienas iš geriausių pasaulio sportininkų, tu iš to ir uždirbi, turi rėmėjus. Be to, tu laimi ir premijas varžybose.
Kokios tos premijos?
Dabartinis pasaulio čempionato vyriausias teisėjas Magnusas Ver Magnussonas, kuris yra ir keturiskart planetos čempionas, prieš pasitraukdamas iš didžiojo sporto patikino, kad jam išėjus premijos taps didelės.
Jis gaudavo kokius 5 tūkst. JAV dolerių, o dabar premijos siekia apie 50-60 tūkst. dolerių. O dabar aš galiu taip pat pasakyti – kai aš išeisiu iš sporto, naujoji nugalėtojų karta bus milijonieriais. Jau dabar tai pradeda matytis – brito Eddie Hallo reklaminiai pinigai kasmet jau siekia milijoną eurų.
Galiūnu sportas jau pradeda būti pelningas. Jei kalbėtume apie mane, galiūnų sportas man padėjo užsitikrinti neblogą ateitį. Tačiau reikia pasakyti, kad aš dėl to sunkiai dirbau.
Kitą vertus, sportavau ir sportuoju ne dėl pinigų – tiesiog man labai patinka. Tie 100 tūkst. eurų susidaro iš maisto, reabilitacijų po traumų, treniruočių ir kelionių. Aš manau, kad dabar man tenka išleisti ir kur kas didesnius pinigus – apie 200 tūkst. eurų.
– Galiūnai ir dopingas. Ar galima sakyti, kad galiūnai nėra pakliuvę į šio sporto vėžio pinkles? Buvo tam tikras skandalas ir su jumis, kai šalies antidopingo agentūra siekė jus patikrinti, tačiau jūs sakėte, kad esate tikrinamas Čempionų lygos antidopingo agentūros atstovų.
– Tą istoriją apie dopingo tikrinimą esu girdėjęs iš žiniasklaidos, nes dopingo kontrolieriai manęs niekas niekur nekvietė. (Juokiasi). Viską perskaičiau laikraštyje, nes kai kažkas vyko, buvau užsienyje.
Suprantate, kiekviena galiūnų organizacija bendradarbiauja su viena ar kita antidopingo laboratorija. Sakysime, pasaulio galiūnų čempionate tikrinami visi sportininkai – ne nugalėtojai, o visi...
Maža to – jei pasaulio čempionate yra pagaunamas atletas, vartojęs dopingą, jis diskvalifikuojamas visam gyvenimui.
Ta informacija nėra viešai skelbiama, bet jei sportininko nėra planetos čempionatuose, vadinasi, jis baigė sportinę karjerą arba buvo pagautas su dopingu.
Galiu pasakyti, kad buvo įkliuvę labai garsūs galiūnai, tačiau šio sporto pozicija yra nežlugdyti atleto žmogiškąja prasme: tiesiog tam sportininkui uždaromos visos durys į rimtus turnyrus.
– Tai lietuvių galiūnai nėra patekę į tokią situaciją?
– Na, kiekviena organizacija kovoja su dopingu savaip: vieni garsiai, kiti tyliai. Sakysime, kiek žinau, pavyzdžiui, iš NBA surinktų JAV krepšinio rinktinės žaidėjų olimpiadose netikrina dopingo kontrolieriai. Kodėl? Kuo jie išskirtiniai?
Apie Lietuvą taip pat galima šnekėti su tam tikra dalimi ironijos: neseniai į draudžiamų sporte preparatų sąrašą įtrauktas meldonijus.
Visi mūsų šalies sporto medikai išrašinėjo jį sportininkams, visi gėrė, o dabar matau televizijos laidose kalba tas ar kitas atletas, kuris tikina, kad nevartojo meldronato.
Bet aš savo akimis mačiau kelis tokius „kalbančiuosius“, kurie ramiai valgė tą meldonijų, kai buvo galima. Visuose dopingo reikaluose yra begalė melo.
Reikia pripažinti, kad sporte yra labai daug dopingo ir sunku nuo jo pabėgti. Aš negaliu teigti ir būtų naivu kalbėti, kad visi Lietuvos galiūnai yra „švarūs“. Dar labiau galima pareikšti – nėra nė vienos Lietuvos sporto šakos, kuri galėtų pasakyti, kad jos sportininkai nevartoja dopingo.
Nes neįmanoma visų sportininkų patikrinti. Kol kas galiu tik konstatuoti, kad visi dopingo kontrolierių tikrinti Lietuvos galiūnai nebuvo pagauti vartoję draudžiamus preparatus.
– Jus šių metų pradžioje buvote numetęs apie 30 kilogramų ir atrodėte labiau panašus į kultūristą, nei galiūną. Kam to reikėjo?
– Kai gavau kaklo traumą, kelis mėnesius negalėjau dalyvauti varžybose ir prasidėjo raumenų atrofija. Tai reikėjo susigrąžinti raumenis – pradėjau nuo dietų ir darbo su raumenų stiprinimu.
Tai susigrąžinau raumenų didį, o po to ir masę, reikalingą galiūnams. Galiu pasakyti, kad jausmas buvo labai geras.
Kai tu sveri 180 kilogramų ir dalyvauji varžybose, tu būni labiau pavargęs, norisi mažiau judėti, daugiau pamiegoti. Kai numečiau tą svorį, jaučiausi labai gerai – energija tiesiog tryško.
Sunkiausia galiūnų sporto dalis – sverti nemažai ir turėti didelę kūno masę, kad galėtum kovoti su svarmenimis. Bet kai baigsiu aktyviai sportuoti, tikrai sumažinsiu masę, kad galėčiau puikiai jaustis.
