„Žinoma, tuo metu atstovavome Sovietų Sąjungai, bet čia nieko nepadarysi – tai yra istorija. Kartais kildavo minčių, kad būtų gerai atsiskirti, bet tuo metu nieko negalėjome padaryti”, – tikino legendinis ir pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas.
Antradienį, minint Seulo žaidynių trisdešimtmetį, buvo pagerbtas ne tik R.Ubartas, bet ir kiti šios olimpiados Pietų Korėjoje medalininkai.
Ta proga Valdovų rūmuose buvo pagerbtas disko metikas Romas Ubartas, dviratininkas Gintautas Umaras bei iš JAV atvykusi lengvaatletė Laimutė Baikauskaitė. Jai iki šiol priklauso Lietuvos 1500 m bėgimo rekordas, kuris buvo pasiektas būtent Seule.
Po pagerbimo ceremonijo Lietuvos sporto legendos dalijosi prisiminimais iš 1988 metų svarbiausio sportinio forumo. Disko metikas R.Ubartas džiaugėsi, kad per 30 metų Lietuvai sportas atnešė ne tik medalius, bet kartu ir pripažinimą bei žinomumą.
„Atsimenu, kai manęs klausdavo, kur ta Lietuva. Sako, gal tai Ryga? Ne, sakau – Vilnius,” – įvairius karjeros etapus prisiminė R.Ubartas bei džiaugėsi, kad dabar užsieniečiai žino kur yra Lietuva ir koks sostinės pavadinimas.
– Po Seulo olimpinių žaidynių praėjo jau 30 metų. Ar tie metai prabėgo greitai?
– Metai? Taip, jie prabėgo labai greitai. Pergalės yra neužmirštamos, bet dalis prisiminimų išsitrina. Olimpiada buvo mano gyvenimo tikslas, kurio siekiau 27 metus.
– Visi pažymi jūsų aukso medalį iškovotą Barselonos olimpinėse žaidynėse. Kokią svarbą jums turi Seule iškovotas sidabro medalis?
– Tai buvo tarsi tramplinas į Barselonos aukso medalį. Malonu tą laiką prisiminti. Žaidynių organizacija buvo aukščiausio lygio, lepino ir oras. Bet labiausiai įsiminė medalių gausa, kurią pavyko pasiekti būtent Lietuvos sportininkams.
– Lietuviai tąkart iškovojo 15 medalių. Gal tai buvo įrodymas, kad tos rinktinės jėga ir buvo būtent atletai iš Lietuvos?
– Manau, kad Lietuvos žmonės puikiai tinka sportui. Nors esame maža tauta, tačiau pavyko aplenkti daug valstybių, kurios yra ir didesnės, ir turtingesnės. Mūsų karta, kuri dalyvavo Seule, buvo labai stipri.
Lietuvai sportas atneša ne tik medalius, bet ir žinomumą. Žmonės jau pradėjo atskirti Vilnių nuo Rygos. Atsimenu, kai manęs klausdavo, kur ta Lietuva.
– Kaip jautėtės būdamas lietuvis, bet atstovaudamas SSRS?
– Sportininkai į olimpiadą važiuoja nugalėti arba sudalyvauti. Žinoma, tuo metu atstovavome Sovietų Sąjungai, bet čia nieko nepadarysi, tai yra istorija. Kartais kildavo minčių, kad būtų gerai atsiskirti, bet tuo metu nieko negalėjome padaryti. Lietuvis yra tas žmogus, kuris turi laisvės pojūtį ir visada nori būti nepriklausomas.
– Ar tuo metu kirbėjo viltis, kad po ketverių metų Barselonos olimpiadoje dalyvausite kaip Nepriklausomos Lietuvos atstovas?
– Kiekvienas iš Lietuvos atstovų apie tai galvojo. Vienai olimpiadai praėjus norisi kitos. Viskas susiklosto įvairiai, sportas nenuspėjamas. Atrodo viskas yra gerai, bet niekas nesigauna.
O kartais priešingai – viskas krenta iš rankų, bet per pagrindines kovas pasiseka. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybė ir sportininkai gali atstovauti savo šaliai.
– Ar labai pasikeitė disko metikų treniruočių sąlygos tada ir dabar?
– Kiekvienas gyvena savo laike. Tuo metu man atrodė, kad sąlygos yra labai geros. Tačiau, dabar tobulėja sporto salės, metodikos ir kitos sportininkų sąlygos. Sovietų laikais atrodė, kad treniruojamės tobulai.
Tačiau jei tokiomis sąlygomis reikėtų sportuoti šiandien, sakyčiau, kad jos yra nekokios. Dabar viskas krypsta ne į kiekybę, o kokybę. Tobulėjimui ribų nėra.
– Buvote jūs, po to estafetę perėmė Virgilijus Alekna, o dabar tradicijas tęsia ir Andrius Gudžius. Kas lemia, kad Lietuva turi vis naują pajėgų disko metiką?
– Geros tradicijos ir profesionalūs treneriai. Mūsų tauta yra gana aukšta, turime šaltą nervų sistemą, o tai puikiai tinka disko metimui.
– Ar galime tikėtis naujų talentų šioje sporto šakoje?
– Tikrai yra jaunų atletų, kurie turi potencialo, tačiau reikia sunkiai dirbti ir judėti link savojo tikslo. Jaunoji karta daug daugiau žino, nei aš būdamas jų metų, tačiau labai daug laiko iššvaisto smulkmenoms. Gal dabar sunkiau yra surasti ir nusistatyti tikslus, kurių norima siekti, bet bandyti reikia.
1988 m. Seulo olimpinių žaidynių prizininkai Lietuvos atstovai
Auksas:
Valdemaras Chomičius (krepšinis)
Arvydas Janonis (futbolas)
Artūras Kasputis (dviračių sportas, trekas – 4 km. komandinės persekiojimo lenktynės)
Rimas Kurtinaitis (krepšinis)
Šarūnas Marčiulionis (krepšinis)
Arminas Narbekovas (futbolas)
Valdemaras Novickis (rankinis)
Arvydas Sabonis (krepšinis)
Gintautas Umaras (dviračių sportas, trekas: 4 km asmeninės persekiojimo lenktynės ir 4 km komandinės persekiojimo lenktynės)
Sidabras:
Laimutė Baikauskaitė (lengvoji atletika – 1500 metrų bėgimas)
Raimundas Mažuolis (plaukimas)
Romas Ubartas (lengvoji atletika – disko metimas)
Bronza:
Vitalija Tuomaitė (krepšinis)
Laima Zilporytė (dviračių sportas – plentas)
