Trečiojo karto laukimas užsitęsė. Nors šiame amžiuje Lietuvos rinktinei jau ne kartą iki didžiųjų turnyrų trūko tik vieno žingsnio, jo žengti vis nepavykdavo. Patekti į pasaulio čempionatą Lietuvos rankininkai dar kartą bandys jau po kelių dienų, kai atrankos turnyro atkrintamajame mače susigrums su Islandijos rinktine.
Tolimas kelias į Japoniją
Atkūrus Nepriklausomybę pirmoji į didžiuosius turnyrus prasiveržė Lietuvos moterų rinktinė, iškovojusi kelialapius į 1993 metų pasaulio ir 1996 metų Europos pirmenybes. Vyrų rezultatai iš pradžių buvo prastesni, bet galiausiai ir jiems pavyko pasiekti didįjį tikslą – per 1997 metais Japonijoje vykusias pasaulio pirmenybes į aikštę pirmą kartą įbėgo Lietuvos vyrų rinktinė.
Kelionė į Japoniją buvo tolima ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Prieš tą čempionatą pirmą kartą buvo surengtas visavertis atrankos turnyras (iki tol komandos kelialapius į pasaulio pirmenybes išsidalindavo Europos čempionatuose), kuriame Lietuvos rankininkai pateko į vieną grupę su Vengrijos, Makedonijos ir Ukrainos komandomis.
Lietuviai pirmąsias rungtynes 1996 metų spalio 2 d. žaidė išvykoje su grupės favorite Vengrijos rinktine. Po varginančios kelionės autobusu jėgų buvo likę nedaug ir Lietuvos rankininkai nusileido varžovams 20:27 (8:12).
Tačiau pirmasis pralaimėjimas kartu buvo ir paskutinis. Jau po keturių dienų Lietuvos rinktinė parodė kitą veidą ir Kauno „Kaustos“ salėje atsirevanšavo vengrams 28:25 (15:9). O treneris Valdemaras Novickis po mačo labiausiai apgailestavo dėl to, kad nepavyko atsirevanšuoti didesniu skirtumu – mat lietuviai antrajame kėlinyje pirmavo net 19:11.
Kaip paaiškėjo dar vėliau, ši aplinkybė nesutrukdė V.Novickio vyrams patekti į baigiamąjį turnyrą, bet ji būtų sutaupiusi apvalią sumą Lietuvos rankinio federacijai.
„Jeigu būtų galimybė suburti visus užsienyje žaidžiančius Lietuvos rankininkus ir leisti jiems bent savaitę kartu pasitreniruoti, Lietuvos rinktinė prilygtų geriausioms pasaulio komandoms“, – tuo metu kalbėjo buvęs rinktinės treneris Antanas Skarbalius. – Tačiau dėl traumos nebegalės žaisti G.Vilaniškis, sunkiai vyksta derybos dėl Prancūzijoje rungtyniaujančio A.Čepulio.“
Lietuvos rinktinė neklupo ir žaisdama be kelių pajėgių rankininkų. Per kitus turus lietuviai po du kartus nugalėjo ir makedonus 30:20 (namie) bei 31:28 (svečiuose), ir ukrainiečius 22:21 (svečiuose) bei 27:18 (namie).
Vien iš rezultato nesunku suprasti, kad sunkiausios buvo rungtynės Kijevo pašonėje esančiuose Brovaruose. Tiesa, lietuviai patys prisidarė bėdų, kai liko be raudona kortele nubausto trenerio V.Novickio ir pirmaudami 21:19 neįmetė baudinio. Šeimininkai išlygino rezultatą, bet likus apie 10 sek. pergalingą įvartį tolimu metimu pelnė L.Jankevičius (beje, būtent jis truputį anksčiau netaikliai metė nuo 7 metrų brūkšnio).
Lietuvos ir Vengrijos rinktinės per šešis turus iškovojo po 10 taškų, bet dėl geresnio įvarčių skirtumo tarpusavio dvikovose pirmąją vietą užėmė ir vienintelį kelialapį į pasaulio pirmenybes iškovojo vengrai. Tuo tarpu lietuviai, kaip geriausia antrąją vietą užėmusi komanda, gavo teisę žaisti papildomas atrankos rungtynes su Okeanijos čempione Australijos rinktine.
Beje, tarp grupėse antrąją vietą užėmusių komandų antra liko Vokietijos rinktinė. Vokiečiai savo grupėje iškovojo 9 taškus, o jiems koją pakišo sensacingos lygiosios su autsaidere Slovakijos komanda. Fiasko patyrę vokiečiai turėjo praleisti 1997 metų pasaulio pirmenybes, o Lietuvos rankininkai išvyko tvarkytis paskutinius formalumus į Žaliąjį žemyną.
Tai išties buvo formalumai, nes Australijos rinktinė nė iš tolo neprilygo lietuviams. Nors abejos rungtynės buvo žaidžiamos Sidnėjuje, Lietuvos rankininkai nesunkiai sutriuškino varžovus 27:13 ir 30:15.
„Komandos tikslas buvo patekti į pasaulio čempionato baigiamąjį turnyrą ir šią užduotį įvykdėme. Žaidimą turėtų įvertinti kiti rankinio specialistai, nes aš, kaip treneris, privalau būti savikritiškas, – pasibaigus atrankos turnyrui kalbėjo V.Novickis. – Dabar jau gyvenu mintimis apie Japoniją. Manęs laukia daug rūpesčių, nepakaks galvoti vien apie rinktinės sudėtį ir treniruotes.“
Pasaulio pirmenybėse Lietuvos rankininkai įvykdė minimalią užduotį. Jie grupėje aplenkė tris kitų žemynų komandas (Japoniją, Alžyrą ir Saudo Arabiją), pralaimėjo abiem Europos šalių rinktinėms (Islandijai ir Jugoslavijai), o aštuntfinalyje nusileido Švedijos ekipai 20:32.
Po Europą dardėjo autobusu
Vos atslūgus emocijoms po debiuto pasaulio čempionate, Lietuvos rankininkams reikėjo spręsti kitą užduotį – kovoti dėl kelialapio į 1998 metų Europos čempionatą.
Ši užduotis buvo truputį paprastesnė, nes Lietuvos rinktinė jau buvo užsigrūdinusi aukščiausio lygio mūšiuose. Kita vertus, atrankos barjeras nebuvo žemesnis, nes Europos pirmenybėse tuo metu dalyvaudavo tik 12 komandų – tiek pat, kiek vietų Senasis žemynas gavo per pasaulio pirmenybes.
O ir varžovai buvo ne iš kelmo spirti – lietuviai atrankos turnyre pateko į vieną grupę su dviem kitomis 1997 metų pasaulio pirmenybių dalyvėmis Jugoslavijos ir Islandijos rinktinėmis. Su šiomis komandomis dėl dviejų kelialapių į Italiją taip pat kovojo Šveicarijos rankininkai.
Vis dėlto kone didžiausia bėda buvo tuščia Lietuvos rankinio federacijos kasa. Šalies rankinio vadovai jau buvo besiunčią prašymą Europos rankinio federacijai, kad lietuviams būtų leista visas atrankos rungtynes žaisti išvykose, bet paskutinę akimirką pavyko sukrapštyti bent šiek tiek pinigų. Tačiau nepakankamai, kad rinktinė galėtų keliauti patogiai – į Belgradą ir Berną rankininkai vėl dardėjo senu autobusu. Laimei, į Islandiją nuvažiuoti autobusu buvo neįmanoma...
„Neturėdami nė vienos dienos surengti bendrąją treniruočių stovyklą, negalime sugalvoti ką nors nauja, todėl žaisime senu bagažu. Negaliu garantuoti teigiamo rezultato, nors iš manęs jo reikalaus“, – prieš atrankos turnyrą skundėsi treneris V.Novickis.
„Seno bagažo“ užteko per pirmąsias rungtynes, kuriose pusantros paros į Belgradą važiavusi Lietuvos rinktinė sužaidė lygiosiomis su Jugoslavijos komanda 25:25 (11:13). Lietuviai beveik visą laiką atsiliko, bet per paskutines 6 minutes atliko nedidelį žygdarbį ir pavijo trimis įvarčiais pirmavusius šeimininkus. Visus tris paskutiniuosius Lietuvos komandos įvarčius įmetė kapitonas Gediminas Bučys.
Deja, kelionė namo išsunkė paskutines Lietuvos rankininkų jėgas ir po keturių dienų Kaune mūsų šalies rinktinė turėjo pripažinti aiškų Jugoslavijos komandos pranašumą 23:29 (10:12).
Mikromačas su Jugoslavijos rinktine buvo pralaimėtas, todėl Lietuvos rankininkams ypač svarbios buvo rungtynes su kita varžove Islandijos komanda. Kaip vėliau paaiškėjo, būtent Kaune iškovota sunki pergalė prieš islandus 32:29 (14:15) nulėmė antrojo kelialapio į Europos pirmenybes likimą. „Svarbiausia, kad mūsų rankininkai patikėjo savo jėgomis, – po pergalės džiaugėsi V.Novickis. – Įrodėme, kad kaip lygūs su lygiais galime kovoti su penktąja pasaulio komanda.“
Antrąsias rungtynes išvykoje Lietuvos rinktinė pralaimėjo didesniu skirtumu 18:25 (9:13), tad mūsiškių likimas atsidūrė varžovų rankose. Lietuvoje buvo kuriamos sąmokslo teorijos, kad paskutinėse rungtynėse Jugoslavijos ir Islandijos komandos pasidalins taškus, o tokiu atveju Lietuvos rinktinės nebūtų išgelbėjusios net ir dvi pergalės prieš šveicarus.
Jokio sąmokslo nebuvo. Jugoslavijos rankininkai dukart nugalėjo islandus, tad lietuviams reikėjo tik atlikti savo darbą. O savo darbą V.Novickio vyrai atliko nepriekaištingai ir dukart įtikinamai nugalėjo Šveicarijos komandą 27:21 (svečiuose) ir 31:26 (namie).
„Sunku su ta pačia komanda žaisti dukart iš eilės. Šveicarai išstudijavo mūsų žaidimą ir pateikė netikėtumą – aktyvią gynybą. Esame pasirengę žaisti prieš aktyvią gynybą, bet norint ją įveikti, būtinas darnus komandinis žaidimas, kurio šiandien mums trūko. Lamėjome, tačiau sužaidėme ne geriausias rungtynes“, – po svarbiausios pergalės sakė treneris V.Novickis.
Lietuvos rinktinė per šešerias rungtynes iškovojo 7 taškus ir atrankos grupėje užėmė antrąją vietą. Pagrindinė mūsiškių varžovė Islandijos komanda surinko 5 taškus ir liko trečia. O grupės nugalėtoja tapo 10 taškų iškovojusi Jugoslavijos rinktinė.
Nors Lietuvos rinktinė antrąjį kartą paeiliui pateko į didįjį turnyrą, pergalės neužmaskavo šalies rankinio bėdų.
„Skaudžiausia, kad kitose šalyse juokiasi iš mūsų ir bado pirštais dėl skurdo – po Europą važinėjame tik autobusais. Kai atvykome į Šveicariją, neturėjome kur dingti iš gėdos, nes šio šalies sporto vadovai rodė pirštais į autobusą ir juokėsi, – skundėsi rinktinės treneris V.Novickis. – Mes neprašome didelių atlyginimų, norime tik minimalių sąlygų ir valstybės dėmesio.“
Vis dėlto net ir nepritekliai nenuslopino optimizmo.
„Patekome į pasaulio ir Europos čempionatus. Kitas etapas turėtų būti olimpinės žaidynės“, – prieš du dešimtmečius Lietuvos rankinio gaires bandė nubrėžti V.Novickis. Deja, olimpinė svajonė iki šiol lieka nepagauta. Maža to, po 1998 metų Europos pirmenybių, kuriose buvo užimta devintoji vieta, Lietuvos rinktinė nebepateko nė į vieną didįjį turnyrą.
Trūkdavo paskutinio žingsnio
XXI amžiuje Lietuvos vyrų rankinio rinktinė per Europos ir pasaulio pirmenybių atrankos turnyrus dažniausiai lieka tarp pirmų nereikalingų.
Per Europos pirmenybių atrankos turnyrus iš kiekvienos grupės į baigiamąjį etapą patenka po dvi komandas, o lietuviai dažniausiai lieka treti. Pasaulio pirmenybių atrankos turnyruose Lietuvos rankininkai paprastai tampa pirmojo etapo grupės nugalėtojais, bet pralaimi atkrintamąjį mačą.
Pastaraisiais metais atkrintamajame atrankos etape lietuviams kelią užkirto Norvegijos (2011 metų pasaulio pirmenybių atranka), Lenkijos (2013) ir Rusijos (2015) rinktinės. Tik iš 2017 metų pasaulio čempionato atrankos mūsų šalies rankininkai iškrito jau pirmajame etape.
2019 metų planetos pirmenybių atrankos pirmojo etapo grupėje Lietuvos rinktinė pranoko Latvijos, Gruzijos ir Izraelio ekipas, o po kelių dienų atkrintamajame mače bandys įveikti Islandijos rinktinės barjerą.
Pirmosios lietuvių ir islandų rungtynės vyks birželio 8 d. Vilniuje, atsakomosios – birželio 13 d. Reikjavike.
