Gegužės 4 dieną Vilniaus „Siemens“ arenoje įrengtame profesionaliame narve T. Pakutinskas susikaus su pajėgiu „Mike‘s Gym“ auklėtiniu Stasu Romanovu.
Paklaustas, ką žino apie savo būsimą varžovą, T. Pakutinskas atsiduso: „Kol kas beveik nieko nežinau, – nusijuokė Tomas. – Tik žinau jo svorį ir ūgį. Tačiau viską pasako faktas, kad vaikinas yra iš „Mike‘s Gym‘o“. Bus geras smūgiuotojas. Blogų smūgiuotojų „Mike‘s Gym‘e“ nėra“.
Ne vieną kartą narve kovojęs lietuvis prisipažino, kad kiekvieną kartą žengdamas į narvą jaučiasi ypatingai.
„Jeigu narve esi silpnesnis parteryje už savo varžovą, neturėsi šanso išsigelbėti, nebus galimybės pabėgti už ringo virvių, – kalbėjo T. Pakutinskas. – Narve yra sunkiau, nes pati kovotojo savijauta yra kitokia. Man smagu. Kiekvieną kartą, kai esu atvedamas ir uždaromas jaučiu papildomą adrenalino antplūdį. Daugeliui tai nepatinka, o aš nuo to tik kaifuoju. Juk žengiu į ringą dirbti savo darbą – kovoti“.
T. Pakutinskas prisipažino, kad didžiausias jo tikslas karjeroje – tobulėti.
„Stengiuosi važinėti į stovyklas, susitikti su pačiais geriausiais kovotojais treniruotėse ir mokytis iš jų. Juk tobulėjimui nėra ribų, – teigė kovotojas. – Puikiai suprantu, kad niekada nebuvau ir nebūsiu pats geriausias ir galingiausias pasaulyje. Niekada nesu nuvertinęs savo varžovų ir nebuvo nė karto, kai skaičiavau jų pergales ir pralaimėjimus. Čia yra kova. Čia kiekviena akimirka gali būti lemtinga. Ypač pas sunkiasvorius – prasileisi vieną smūgį ir gulėsi. Ir tada žmonės pamirš, koks geras tu kažkada buvai“.
Sulaukęs klausimo apie jaudulį, T. Pakutinskas prisipažino, kad jaudulys prieš kovą visada būna šalia.
„Tik atrodau ramus prieš kovą, – nusišypso T. Pakutinskas. – Turiu prisipažinti, kad prieš kovą Lietuvoje jaudinuosi kur kas daugiau. Jeigu važiuoju į užsienį jaučiuosi ramus, bet Lietuvoje jaučiu labai didelę atsakomybę prieš sirgalius, draugus, kuriems esu labai dėkingas už pagalbą besiruošiant šiam turnyrui“.
