Rio de Žaneiro parolimpinis čempionas ir vicečempionas praėjusiais metais sustabdė savo sportininko karjerą, kad galėtų tinkamai vadovauti LPOK. Parolimpiečių vadovo pareigas M.Bilius iš Vytauto Kvietkausko perėmė 2017-ųjų kovo 29 dieną. Praėjus vieneriems jo vadovavimo metams, galima apžvelgti nuveiktus darbus.
Anot M.Biliaus, parolimpinis judėjimas turintiems negalią žmonėms suteikė galimybę judėti, gerinti savo sveikatą. Daug prisidėjo ir prie integracijos į visuomenę.
– Sakoma, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas siekia didinti aukšto meistriškumo atletų gretas. Tuo tarpu šalis siekia gerinti visų savo piliečių sveikatą, bando visais įmanomais medicininiais būdais mažinti neįgalumą turinčių žmonių skaičių. Ar gali taip atsitikti, kad vieną dieną neturėsime parolimpiečių, nes situacija pagerės ir nebus iš ko rinktis?
– Neįgaliųjų visada buvo ir bus – nelaimės, ligos ir panašiai. Vyksta karai, o daugiausiai neįgaliųjų būna po nelaimingų atsitikimų. Kai prasidėjo Parolimpinis judėjimas, buvo siekiama, kad neįgalieji galėtų save realizuoti sporte, kad galėtų judėti.
– Kalbant apie neįgaliųjų sportą akcentuojama, kad jie skriaudžiami, jiems neskiriamas tinkamas finansavimas. Ar skirstant finansavimą neįgaliesiems bei sveikiems sportininkams nėra supriešinamos abi pusės?
– Manau, kad neįgaliųjų vertinimas išlikęs po sovietinės pertvarkos. Tuomet jie būdavo atskirti nuo visuomenės. Džiaugiuosi padėtimi Lietuvoje, kad sportininkai gauna pakankamai dėmesio, keičiasi požiūris į negalią. Tai nėra supriešinimas. Gauname daugiau dėmesio bei lėšų. Iš Rio de Žaneiro parvežėme medalių. Manau, kad po truputį situacija neįgaliųjų sporte gerėja, taip pat gerėja ir visuomenės požiūris į tokius sportininkus.
– Buvo kritikos, kad anksčiau LPOK veiklos rezultatai buvo nepastebimi. Praėjo metai, kas nuveikta dabar?
– Kuomet tapau LPOK prezidentu, džiugu, kad visa neįgaliųjų sproto bendruomenė mane palaikė. Žmonės, remėjai, partneriai pamatė, ką mes darome. Valstybė skyrė 107 tūkst. iš rėmėjų gauname 385 tūkst. eurų. Šių pinigų tikrai pakanka, kad galėtume įtraukti kuo daug sportininkų.
Lietuvoje yra 250 tūkst. neįgalių žmonių, iš jų sportuoja tik 2700. Kad atsirastų jų daugiau, turėtų atsirasti trenerių sistema, nes dabar darbo užmokestis treneriams yra nepakankamas. Diegiame tobulesnę trenerių skatinimo sistemą, turime perspektyvaus jaunimo, skiriame jiems stipendijas. Turime lėšų ir galime siųsti sportininkus į varžybas.
Valstybė skiria pinigus pagrindinėms varžyboms, tačiau pasirengimui lėšų nepakanka.
Atsirado nauja programa - skiriame 12 tūkst. eurų finansavimą neįgaliųjų sportininkų įrangos finansavimui, kurį gaus tie, kuriems reikia labiausiai. Viską spręsime išnagrinėję pateiktas paraiškas.
Nepamirštame ir klubų sporto. Jie gana sunkiai gyvena iš gaunamų lėšų ir galvojame kitais metais didinti skiriamas sumas. Praėjusiais metais surengėmė geriausių neįgaliųjų sportininkų apdovanojimus. Labiausiai nusipelniusieji gavo 1 tūkst. eurų premijas ir jomis labai džiaugėsi.
– Pinigų, atrodo, užtenka, tačiau jei mūsų gyvenime kovoja krepšinis ir kitos sporto federacijos, pas jus nelabai geri santykiai su Kurčiųjų sporto federacija?
– Kaip parolimpinio judėjimo atstovai tikrai nežiūrime į kurčiųjų sportą kitaip. Jie yra tokie pat žmonės ir LPOK palaiko jų judėjimą. Klausimas kilo, ar skirtingai žiūrime, dėl to, kad yra dvi skirtingos organizacijos: Tarptautinis parolimpinis komitetas bei Lietuvos kurčiųjų komitetas. Jie kažkada buvo kartu, tačiau suprantu, kodėl jos atsiskyrė.
Jie save laiko fiziškai sveikais, tačiau išskiria tai, kad kalba skirtinga kalba. Sunku organizuoti buvo jų varžybas su neįgaliaisiais, nieko blogo tame nematau. Turi savo Kurčiųjų žaidynes, kurios vyksta kas ketverius metus - jos Lietuvoje prilyginamos Parolimpinėms žaidynėms. Tačiau aš nematau jokio ginčo, mes visi turime tą negalią.
– Tačiau takoskyra yra. Ar nesiimtumėte taikdario darbo?
– Buvo bandymas bendradarbauti su kurčiaisiais ir toliau dirbame kartu. Tačiau skiriasi supratimas apie neįgaliųjų sportą. Laiko klausimas, kada rasime bendrą kalbą. Kai būsime kartu, net neabejoju tuo, mus išgirsti bus lengviau.
Iš partnerių sugeneravome daugiau lėšų ir galime toliau judėti. Tuo labiau, kad ruošiamas Kūno kultūros ir sporto įstatymas.
– Kas jūsų netenkina naujajame sporto finansavimo įstatyme, kalbant apie neįgaliųjų sportą?
– Laukiu, kol įstatymas bus priimtas, nes neįgaliųjų bendruomenę jis tenkina. Nuo alkoholio ir tabako akcizo bus skiriami pinigai sportui, dalis jų teks ir neįgaliems sportininkams. Nuo kitų metų mus turėtų pasiekti 1,2 mln. eurų. Į gautus pinigus galės pretenduoti visos neįgaliųjų sporto organizacijos. Galima bus rašyti programas ir pritraukti žmones turinčius negalią, gyventi aktyviau. Tai būtų be galo didelis žingsnis mūsų valstybei.
– Kalbėjote apie neįgaliuosius, teko nemažai skaityti ir žiūrėti jūsų interviu, susidarė savotiška iliuzija. Vienoje vietoje sakote, kad išeinate iš didžiojo sporto, nes turite prezidento darbą, be to didžioji dauguma jaunimo jums kvėpuoja į nugarą. O kitur sakote, kad to jaunimo nėra, nes visi sensta. Tai kaip gi yra iš tikrųjų? Kokioje situacijoje yra parolimpiečiai?
– Turime jaunimą, kuris yra Lietuvos parolimpinėje rinktinėje, tačiau tai yra 6-8 žmonės, kurie gali iškovoti medalį Tokijuje. Mes buvome nežinioje, ar sportininkai galės išvykti į Tokiją, todėl buvo kalbama apie šias problemas.
O apie jaunimo nebuvimą, aš kalbėjau apie jaunuolius, žaidžiančius klubuose, kurie yra 10-14 metų ir turi atsirasti sporte.
– O kas galėtų pretenduoti į medalius Tokijuje?
– Dabar anksti spėlioti, tačiau dėl prizinių vietų galės kovoti 6-7 žmonės. Taip pat ir Lietuvos golbolo rinktinė.
– Buvo kalbama apie premijas, ar jos turėtų būti tokios pačios tiek neįgaliems, tiek sveikiems sportininkams?
– Sportininkas, kuris neįgalus, ar jis yra kitoks nei sveikas? Ne, jis yra toks pat, tik turi fizinę negalią. Tam žmogui reikia nugalėti ne tik sporte, tačiau ir patį save, savo negalią. Sveikas žmogus turi svajones, emocijas, jausmus, neįgalus lygiai tą patį.
Kalbant apie konkurenciją, Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius, gerbiamas Edis Urbanavičius sakė, kad M.Bilius iškovojo aukso medalį tarp šešių sportininkų, o Andrius Gudžius iškovojo vienuoliktą vietą, tačiau aplenkė 32 varžovus. Jei jis aukštai, tai maratonininkė Diana Lobačevskė yra aukščiau, nes aplenkė dar daugiau varžovų. Jei vertiname pagal aplenktus varžovus ir iškovotas vietas.
Turime Lietuvoje kvotas. 2016-ais metais 12 lengvaatlečių įvykdė normatyvus, tačiau gavome tik keturias vietas. Priklauso nuo valstybės dydžio, normatyvų bei negalios rūšies. Kuo didesnę negalią turi žmonės - tuo daugiau vietų gauna.
Pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse dalyvavo 11 500, parolimpinėse - 4 500 sportininkų. Dalyvaujama tose pačiose infrastruktūrose, tačiau neįgaliesiems reikia kitokios įrangos, daugiau padėjėjų, todėl dalyvauja mažiau sportininkų.
– Ar tai bandymas save integruoti į visuomenę?
– Tuomet iškyla klausimas, kodėl mes, neįgalieji, turime stengtis integruotis, o ne sveikieji? Kodėl valstybė turi padėti sveikiems sportininkams, o neįgaliems padėti negali? Galbūt ir bandysime tai daryti, tačiau manau, kad valstybė neturi skirstyti žmonių, turi būti lygybė.
– LPOK prezidento alga yra gana solidi, veržtis verta vien dėl to. Tai yra tiesa?
– Ne, tai nėra tiesa. Dirbu ne dėl algos, o darau tai, kas turi būti padaryta. Turi būti pritraukta kuo daugiau negalią turinčių žmonių į sportą.
– Yra kalbama, kad sumą, už kurią galėtų sportuoti 30 neįgaliųjų , per metus gauna vienas žmogus, ar tai tiesa?
– Tai yra kalbos.
– Tai LPOK prezidentas negauna 2000 eurų?
– Aš, kaip LPOK prezidentas, savo pareigas einu tik visuomeniniais pagrindais. Tuo tarpu atlygį gaunu už pritrauktas privačių rėmėjų lėšas į parolimpinį sportą. Nematau reikalo kažko bijoti ar slėpti – gaunu beveik 1900 eurų atlyginimą. Bet tai yra atlygis projektų vadovui, kuris atsakingas už rėmėjų lėšų pritraukimą. Tai yra oficialu ir yra patvirtinta pernai gruodį LPOK vykdomojo komiteto posėdyje.
Jame dokumentais taip pat yra aiškiai konstatuota, kad mokamas metinis atlygis už rėmėjų lėšų pritraukimą negali būti didesnis nei dešimtadalis nuo pritrauktų lėšų. Ir tai yra vienas mažiausių rodiklių šalies sporto vadyboje.
– Neseniai pradžiuginote visuomenę, kad ir Lietuvoje 2021 metais gali būti žaidynės. Ar manote, kad jos turės naudos Lietuvai? Daug žmonių tam priešinasi – kalbama apie tai, kad šios žaidynės būtų kaip priemonė pasipelnyti neįgaliesiems ir neturės naudos?
– Esu ramus, tačiau manau, kad jos turi būti Lietuvoje. Tai bus proga Lietuvai susipažinti su neįgaliųjų sportu. Tikrai niekas nesieks pasipelnyti. Bus siekama, kad kuo daugiau mūsų sportininkų dalyvautų varžybose, nes jose daugiausiai išmokstama ir įgyjama patirties.
