2015 metų liepą prie nacionalinės komandos vairo stojęs M.Sturmas per pustrečių metų padarė tikrą žygdarbį.
39-erių trenerio vadovaujama komanda Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse netikėtai iškovojo sidabrą – apie tai vokiečiai net nesvajojo. Jiems tik minutės trūko iki olimpinių čempionų titulo, bet finale rusai išlygino rezultatą ir per pratęsimą šventė pergalę 4:3.
Savo stulbinamą pasiekimą Vokietijos rinktinė dabar privalės patvirtinti per gegužės pradžioje Danijoje vyksiantį pasaulio ledo ritulio čempionatą.
Apie perversmą Vokietijos ledo ritulyje M.Sturmas pasakojo interviu šalies žiniasklaidai.
– Likus 56 sek. iki olimpiados finalo rungtynių su Rusija pabaigos pirmavote 3:2. Kaip dabar jaučiatės – pralaimėjęs auksą ar laimėjęs sidabrą?
– Bet kokiu atveju – laimėjęs sidabrą. Bet aišku, kad tada buvome labai nusivylę. Dar skaudžiau tai, kaip viskas susiklostė.
Žaidėme tokį gerą ledo ritulį ir buvome taip arti aukso. Paskutines dešimt minučių buvome geresnė komanda. Neabejojau, kad laimėsime. Deja, mums nepavyko iškovoti auksinės pergalės.
– Ar mintyse jau matėte kabančius ant kaklo aukso medalius?
– Žinoma, apie tai galvojau. Iš anksto džiaugėmės. Pastebėjome, kad galime nugalėti rusus.
Todėl buvo toks didelis nusivylimas, nes aukso medaliai buvo ranka pasiekiami. Bet negalima pamiršti to, ką iškovojome, – sidabrą! Ir tuo galime didžiuotis!
– Sakoma, kad olimpinėse žaidynėse svarbiausia yra dalyvauti. Jums to neužtenka?
– Kas mane pažįsta, žino, kad visuomet buvau ambicingas ir drausmingas. Tiek būdamas ledo ritulio žaidėjas, tiek dabar dirbdamas treneriu.
Ambicingumo ir drausmės reikalauju ir iš savo žaidėjų. Tik atkakliu darbu pasiekiamos pergalės, o jos suteikia malonumo. Ir jei tai, ką darai, neteikia pasitenkinimo, nieko nelaimėsi.
– Sidabro medaliai – didžiausias pasiekimas Vokietijos ledo ritulio istorijoje. Ar šalyje pasikeitė požiūris į šią sporto šaką?
– Jaučiame, kad plūstelėjo didžiulė susidomėjimo ledo rituliu banga, ir tuo norime pasinaudoti. Nesvarbu, kur būnu, dabar visur esu užkalbinamas. Prieina net vyresnio amžiaus ponios ir dėkoja už pergalę.
Tokio susidomėjimo būdami Pietų Korėjoje nejutome. Nežinojome, kad milijonai žmonių penktą valandą ryto jau sėdėjo prie televizoriaus.
Tikiuosi, kad dėl mūsų pergalės daug kas gali pasikeisti: daugiau žmonių ateis į arenas ir daugiau vaikų ims į rankas ledo ritulio lazdą.
– Pastarąjį kartą olimpinius medalius Vokietijos ledo ritulio rinktinė buvo iškovojusi 1976-aisiais Insbruke.
– Vienas iš 1976-ųjų didvyrių Aloisas Schloderis nuoširdžiai pasakė: „Vokietija turi naujus didvyrius.“ Aš šiais žodžiais, žinoma, didžiuojuosi. Mes žavimės tuomečiais ledo ritulio rinktinės žaidėjais.
– Ši Vokietijos komanda iki šiol buvo vyriausia olimpinėse žaidynėse. Kokių pokyčių Vokietijos ledo ritulyje reikia, kad ši sidabrinė pergalė neliktų vienkartinė sėkmė?
– Yra įvairių projektų jaunimui ugdyti. Vienas jų vadinasi „Powerplay 26“. Jo tikslas – iki 2026-ųjų pasiekti tokį lygį, kad galėtume kovoti dėl medalių per olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus.
Dabar kai kas įvyko anksčiau. Bet negalime užsnūsti ant laurų. Pirmiausia privalome daugiau dirbti rengdami jaunuosius ledo ritulininkus. Šiuo požiūriu mus lenkia kitos šalys.
– Vokietijos ledo ritulio lyga apribojo užsieniečių žaidėjų skaičių komandose iki devynių. Ar tai būtina?
– Dabar svarbu, kad būtų ugdoma daugiau jaunų vokiečių žaidėjų, kad paskui jie įsilietų į Vokietijos ledo ritulio komandų gretas. Esu įsitikinęs, kad tai įgyvendinsime, tuomet reikės mažiau žaidėjų iš užsienio.
Negalime sakyti, kad „turime sidabrą, viskas gerai“, ir nieko neveikti.
– NHL – visų jaunų ledo ritulio žaidėjų tikslas. Jūs ten taip pat ilgai žaidėte. Kuo ši lyga yra išskirtinė?
– Ten žaidžiamas geriausias ledo ritulys. Taip buvo, kai aš buvau jaunas žaidėjas, taip yra ir dabar. Jaunuosius ledo rutulininkus drąsinčiau siekti šio tikslo.
Nors visada trokštama žaisti rinktinėje, reikia turėti svajonę. Ją sunku įgyvendinti, bet galima. Ir tai per praėjusius metus įrodė Vokietijos ledo ritulio žaidėjai Tobias Riederis, Leonas Draisaitlis, Philippas Grubaueris, Tomas Kuhnhacklis.
– Paskelbus, kad tapote nacionalinės komandos treneriu, pasipylė kritika: jokios trenerio patirties, anuomet dar gyvenote JAV. Norėjote savo kritikams įrodyti, kad jie klysta?
– Ne, tai nebuvo mano pirmoji mintis. Iš Šiaurės Amerikoje įgytos patirties žinau, kad kritiką būtina atlaikyti. Neigiami vertinimai mane dar labiau pakylėja.
Prieš olimpines žaidynes buvo teigiama, kad į rinktinę pakviečiau ne tuos žmones. Bet dabar rezultatas visiems žinomas.
– Po tokios sėkmės pratęsėte savo sutartį iki 2022-ųjų. Nepaisant to, pasklido gandų, kad jus gali pakviesti į NHL.
– Olimpinių žaidynių reikšmė yra didžiulė. Ir kuo aukščiau užkopiame, tuo daugiau iškyla klausimų. Man, kaip ledo ritulio žaidėjui, patekti į NHL buvo svajonė.
Tokia pat svajonė yra dirbti ten treneriu. Kada ir ar ji išsipildys, aš nežinau. Šia tema aš kalbu tik tuomet, kai paklausia žurnalistai. NHL ir vėliau nepraras savo patrauklumo. Dabar mes rengiamės pasaulio ledo ritulio čempionatui ir mėgaujamės dėmesiu. Visa kita – nesvarbu.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
