Nuo 2001 metų, kai pasikeitė pasaulio ledo ritulio čempionato divizionų skirstymo tvarka, Lietuvoje iki 2009 metų buvo įvykęs vienintelis čempionatas: 2004 metais Elektrėnuose įvyko II diviziono turnyras, kuriame mūsų šalies atstovai užtikrintai iškovojo aukso medalius. Lietuviams įsitvirtinus I divizione, nenuostabu, kad Lietuvos ledo ritulio federacija brandino planus į mūsų šalį atvežti ir kur kas aukštesnio lygio čempionatą, o galiausiai šis planas buvo išpildytas 2009 metais. Tiesa, vietoje Elektrėnų šioms pirmenybėms buvo pasirinktas Vilnius ir „Siemens“ arena, kurioje, išliejus ledą, susitikimus gali stebėti beveik devyni tūkstančiai žiūrovų.
Pasiruošimu pirmenybėms lietuviai skųstis per daug negalėjo: jie turėjo galimybę kurį laiką padirbėti kartu ir sužaidė du draugiškus mačus su Žlobino „Metalurg“ klubu. Prieš čempionatą įvykusioje spaudos konferencijoje tuometinis rinktinės puolėjas Šarūnas Kuliešius atskleidė, kad rinktinė nori medalių, tačiau tuo pačiu jis nuogąstavo, jog problemų kelia visos rinktinės žaidimas gynyboje.
„Nors rinktinei susižaidimo trūksta visuomet, situacija šiemet geresnė nei pernai ir mes turėjome daugiau laiko pasiruošti. Čempionate bus svarbus ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis pasiruošimas. Nebūna taip, kad viskas eitųsi gerai, tačiau jaudintis negalime, nes tai atsilieps pasirodymui rungtynėse, o mes norime laimėti visus mačus“, - kalbėjo tuometinis „Energijos“ puolėjas.
Jau pirmose rungtynėse mūsų šalies atstovų laukė akistata su du metus nesėkmingai į elitinį divizioną bandžiusiu sugrįžti Kazachstanu, kurio atstovai kėlė vienintelį tikslą – auksą ir sugrįžimą tarp stipriausių planetos komandų. Tokie norai buvo suprantami vien pasižiūrėjus į jų sudėtį – daugiau nei pusė šios ekipos žaidėjų rungtyniavo KHL lygoje. Tuo tarpu lietuvių didžiausia žvaigždė Dainius Zubrus, nepaisant didelio noro padėti rinktinei, į pirmenybes atvykti negalėjo – „Devils“ klubas, kuriam atstovavo lietuvis, pateko į NHL atkrintamąsias varžybas, kurios vyko būtent pasaulio čempionato dvikovų metu.
Garsūs ir galingi varžovai sudomino ir vilniečius – pasižiūrėti dvikovos tarp Kazachstano ir Lietuvos pagal oficialų IIHF protokolą susirinko 7300 žiūrovų, tačiau net ir su jų palaikymu mūsų šalies rinktinei nustebinti favoritų nepavyko. Jau ketvirtąją minutę tituluoti varžovai pirmavo 2:0, o priartėti arčiau prie kazachstaniečių nebepavyko per visą likusį mačą. Tiesa, trečiajame kėlinyje po Rolando Aliukonio ir brolio Tado perdavimų ritulį į vartus pasiuntė Donatas Kumeliauskas ir mačo rezultatas simbolizavo dar nebaigtą kovą – 1:3. Visgi, kai įpusėjus kėliniui Mindaugas Kieras buvo nubaustas 5+20 nuobauda, mūsų šalies atstovai palūžo ir dukart leidę varžovams susikurti dvigubą kiekybinę persvarą praleido du įvarčius ir patyrė nesėkmę 1:5. Mūsų šalies atstovams šiame mače itin nesisekė laikytis drausmės ir varžovai net beveik 19 minučių žaidė turėdami kiekybinę persvarą, o lietuviai iš viso susirinko net 53 baudos minutes.
Kritikos po pirmojo mačo kliuvo ir „Siemens“ arenos ledui: abiejų komandų atstovai po mačo skundėsi tuo, kad jis nebuvo tinkamai sušalęs ir buvo daug vandens, o visa tai gerokai apsunkino komandų žaidimą. Tuo tarpu po mačo kalbintas lietuvių treneris Dmitrijus Medvedevas atskleidė, jog daugiausiai įtakos rungtynių baigčiai turėjo du greiti praleisti įvarčiai ir baudos minutės.
„Šiame mače stengėmės varžovams primesti kontaktinį ledo ritulį ir man patiko mūsų vyrų požiūris bei charakteris. Gaila, kad susitikimo pradžioje vartininkas sužaidė neužtikrintai ir krito du greiti įvarčiai, kurie turėjo įtakos mačo baigčiai. Mūsų viltis galutinai sužlugdė M. Kierui skirta 5 min bauda. Teisėjų darbo nekomentuoju, tačiau apmaudu, kai taip teisėjaujama žaidžiant namuose“, - kalbėjo Lietuvos rinktinės treneris.
Antrajame ture lietuvių laukė slovėnai ir susirinkę žiūrovai nuo pat pirmojo kėlinio galėjo įsitikinti, jog šiame mače virs kur kas atkaklesnė kova. Visgi, penkis kartus per pirmąsias 20 minučių kiekybinę persvarą įgavę mūsų šalies atstovai įvarčių nepelnė, o už tai mūsų šalies atstovai buvo nubausti antrajame kėlinyje. Tris kartus pasižymėję žaisdami penki prieš keturis, slovėnai dar pridėjo ir ketvirtąją įvartį bei nepaisant to, jog ir vėl daugiau smūgių atliko lietuviai, švieslentėje rezultatas buvo itin nemalonus šeimininkams – 0:4. Paskutiniame kėlinyje Artūras Katulis ir Arnoldas Bosas pelnė po įvartį, tačiau Ernestui Kieliui ritulį iš savo vartų teko traukti dar keturis kartus ir lietuviai patyrė skaudžią nesėkmę 2:8.
Po šio pralaimėjimo lietuviams beliko gailėtis neišnaudotų progų ir tikėtis, jog kitose rungtynėse pagaliau pavyks iškovoti pergalę.
„Gaila, kad neišnaudojome dažnai turėto kiekybinio pranašumo. Nors gerų progų įvarčiams sukūrėme tikrai daug, pasižymėti mums vis nepavykdavo“, - po mačo nusivylimo neslėpė A. Bosas, o rinktinės atstovai po dviejų nesėkmių tikėjosi nepalūžti.
Po šio pralaimėjimo lietuviams beliko gailėtis neišnaudotų progų ir tikėtis, jog kitose rungtynėse pagaliau pavyks iškovoti pergalę.
„Gaila, kad neišnaudojome dažnai turėto kiekybinio pranašumo. Nors gerų progų įvarčiams sukūrėme tikrai daug, pasižymėti mums vis nepavykdavo“, - po mačo nusivylimo neslėpė A. Bosas, o rinktinės atstovai po dviejų nesėkmių tikėjosi nepalūžti.
Po dienos pertraukos lietuviai nebeturėjo teisės suklysti: jų laukė akistata su grupės autsaideriais australais, o pralaimėjimo atveju lietuviams ne tik būtų reikėję atsisveikinti su viltimis iškovoti medalius, tačiau ir iškiltų rimta grėsmė palikti I divizioną. Rinktinės nenurašiusiems ir vėl gausiai į „Siemens“ areną susirinkusiems gerbėjams Lietuvos rinktinė ne tik nesukėlė jokių abejonių dėl dvikovos nugalėtojų, tačiau ir surengė tikrą įvarčių fiestą. Jau pirmajame kėlinyje po įvartį pelnę Sergejus Ivanuškinas, A. Katulis ir Darius Lelėnas bei du pridėjęs Šarūnas Kuliešius įrodė, kad jokių vilčių varžovams nesuteiks, o į varžovų vartus įvarčiai krito ir per likusius kėlinius. Antruosius savo įvarčius pelnė S. Ivanuškinas ir A. Katulis, o savo įvarčių sąskaitą rungtynėse atidarė ir Povilas Verenis bei Donatas Kumeliauskas. Australams kiek sumažinti rezultatą pavyko tik pačioje susitikimo pabaigoje, tačiau sutriuškinimo jie neišvengė – rungtynes lietuviai laimėjo 9:3.
„Vyrai buvo nusiteikę 200 procentų ir troško pagaliau padovanoti savo aistruoliams pirmąją pergalę. Mes šių rungtynių pralaimėti tiesiog negalėjome“, - mačo svarbą po susitikimo pabrėžė tuometinis rinktinės gynėjas Petras Nausėda.
Po puikios pergalės lietuvių laukė kroatai, o galvodami apie medalius lietuviai turėjo iškovoti pergalę. Įsiveržti į priekį šeimininkams daug laiko neprireikė: jau ketvirtą minutę pasinaudodamas kiekybine persvarą įvartį pelnė Š. Kuliešius. Nors kroatams vėliau buvo pavykę išlyginti rezultatą, pirmajame kėlinyje Dalius Vaiciukevičius pelnė dar vieną įvartį ir lietuviai po dvidešimties minučių pirmavo 2:1. Petro Nausėdos tikslus smūgis antrajame kėlinyje padvigubino persvarą, o trečiajame kėlinyje visus reikalus sutvarkė D. Lelėnas, kuri pelnė „hat-tricką“. Be savo įvarčio neliko ir Martynas Šlikas, bei tuo metu vos 17-metis būsimas Kroatijos rinktinės lyderis ir NHL vėliau rungtyniavęs Borna Renduličius.
Nors žiūrint į rezultatą (7:2) buvo galima pagalvoti, jog lietuviams mačas buvo lengvas, po susitikimo Dalius Vaiciukevičius pripažino, jog susitikimas tikrai nebuvo lengvas, o prieš lemiamą mačą jis išskyrė Japonijos rinktinės stiprybes.
„Nebuvo taip lengva, kaip viskas atrodė – kroatai buvo labai kandūs. Labai gerai padirbėjo mūsų vartininkas. Aikštėje visą laiką tvyrojo įtampa ir ji išliko iki pat susitikimo pabaigos. Su japonais reikės stengtis kibiai gintis, nes jie yra labai greiti ir rungtyniauja sumaniai bei taktiškai“, - po mačo kalbėjo Lietuvos rinktinės narys.
Po pergalės prieš Kroatiją, paskutiniame mače lietuviai su japonais susikovė dėl pirmenybių bronzos medalių. Nervingose rungtynėse, kuriose „Siemens“ arena buvo beveik sausakimša, netrūko emocijų ir kietų susidūrimų, tačiau aikštėje dominavo japonai. Jei pirmajame kėlinyje jiems pavyko pelnyti tik vieną įvartį, tai antrajame kėlinyje jie pridėjo dar tris, į kuriuos lietuviai atsakė tik P. Verenio tiksliu smūgiu. Dar vieną įvartį Japonijos rinktinė pelnė trečiajame kėlinyje, kurio metu abiejų rinktinių žaidėjai vienas po kito sėdosi ant nubaustųjų suolelio, o rungtynių kulminacija tapo paskutinę minutę susimušę Andrius Kaminskas ir Takeshi Sato, kurie abu gavo maksimalias 5+20 nuobaudas ir susitikimą turėjo baigti palikę aikštę.
Nepaisant to, jog po mačo mūsų šalies žaidėjai buvo išlydėti kaip nugalėtojai, pralaimėjimas 1:5 lėmė, jog planuotų medalių lietuviai neiškovojo – surinkę šešis taškus jie liko ketvirti. Po pirmenybių buvo paskelbta, jog iš viso „Siemens“ arenoje apsilankė beveik 24 tūkstančiai žiūrovų, o gausiu palaikymu po turnyro džiaugėsi ir rinktinės veteranas M. Kieras. Nusivylę neliko ir rungtynėse apsilankę gerbėjai, o tai patvirtino po penkių metų surengtas jau IB diviziono čempionatas Vilniuje, kuriame šis lankomumo rekordas buvo pagerintas.
„Mūsų tikslas buvo medaliai. Tikriausiai tas didelis noras juos iškovoti mums ir pakišo koją. Norėčiau padėkoti visiems gerbėjams už jų paramą. To, ką matėme, mes nepamiršime visą gyvenimą“, - pasibaigus turnyrui spaudos konferencijoje kalbėjo M. Kieras.
Ilgai ieškoti problemų, dėl kurių lietuviai nelaimėjo medalių sunku nebūtų vien pažvelgus į statistiką: mūsų šalies atstovai gavo daugiausiai baudos minučių, prasčiausiai realizavo kiekybinę daugumą bei patys prasčiausiai gynėsi nuo varžovų kiekybinio pranašumo.
