Nepaisant to, kad Rusijos kerlingo federacija teigė, kad dar tik atliks tyrimą dėl sportininko organizme aptikto dopingo, A.Krušelnickis ir jo žmona jau patiria nemenkas bėdas. Daugelis ima nusigręžti nuo kerlingo žaidėjų.
Kalbėdamas su žiniasklaida, A.Krušelnickis atskleidė, kad su žmona patiria sunkumus ir jų uždarbio duonai klausimas tapo labai aktualus. Jis pasakojo, kad buvo pašalintas iš „Adamant“ klubo, jam panaikintas darbo užmokestis ir pavesta treniruoti net ne mėgėjus, o vos ne pirmą kartą ant ledo atsistojusius ir kerlingą išbandyti panorusius žmones. Kadangi jis visada užsidirbdavo tik iš sporto, situacija tapo sudėtinga.
„Sankt Peterburge man vis dar mokama už rezultatus, tačiau man „Adamant“ klubas pasiūlė dirbti visiškų mėgėjų treneriu. Dirbti su žmonėmis, kurie nemoka žaisti kerlingo. Ar tai bausmė man? Nebeturiu iš ko kito užsidirbti. Kol kas dar gaunu pinigus kaip nacionalinės komandos narys, man buvo sumokėta už vasario mėnesį. Tikiuosi, tie pinigai kažkiek man padės“, – apgailestavo į dopingo skandalą Pjongčange patekęs A.Krušelnickis.
Vyrui ir jo partnerei dabar lieka vienintelė viltis – kreiptis į sporto arbitražo teismą Lozanoje. Atgavus medalius sportininkams galėtų būti išmokėtos priklausančios solidžios premijos. Anot A.Krušelnickio, tai nėra visiškai nerealus variantas.
„Teoriškai, yra galimybė. Tikiuosi geriausio ir bandau negalvoti apie diskvalifikacijos sąlygas. Vis dar tikiuosi, kad tai buvo klaida ir viskas yra taisoma. Svajoju išgirsti žinią, kad galiu atgauti medalį“, – tvirtino jis.
A.Krušelnickis ir A.Bryzgalova tikėjosi gauti nemažas numatytas premijas ir buvo numatę, kad po to galės pirkti būstą Sankt Peterburge. Deja, planai ir svajonės greitai griuvo.
Be to, sportininkai negavo ir naujo BMW markės automobilio, kurie buvo dalijami prezidento Vladimiro Putino Rusijos sportininkams už aukštus pasiekimus Pjongčange. Todėl dabar pora važinėja su dešimties metų senumo „Peugeot“ automobiliu, kurį sugebėjo nusipirkti iš anksčiau užsidirbtų premijų.
„Buvusios premijos iš įvairių turnyrų buvo pakankamos, kad nuspirktume mažą automobiliuką. Jis nėra, suprantama, naujas. Dar buvome pasitaupę ir iš anksčiau“, – tvirtino A.Bryzgalova.
Bet kokiu atveju, sportininkai tvirtino, kad nėra visiškai praradę vilties. Anot jų, dabar yra sunku, bet kadaise buvo ir dar blogiau.
„Prieš dvejus su puse metų mes gaudavome tik trylika tūkstančių rublių per abu. Gaudavome šiokias tokias pašalpas. Kažkaip išgyvendavome“, – prisiminė A.Krušelnickis.
Dėl dopingo vartjimo kerlingo žaidėjas kol kas diskvalifikuotas dvejiems metams, bet galutinis verdiktas bus paskelbtas po tyrimų Rusijoje. Nepaisant to, pora yra pasiruošusi dalyvauti olimpinėse žaidynėse Pekine 2022-aisiais.
„Pjongčangui praktiškai pasiruošėme per dvejus metus. To pakako. Nepaisant diskvaifikacijų, kurį laiką galiu treniruotis ir vienas. Jau turėjau tokį etapą savo karjeroje“, – apie ateitį svarstė A.Krušelnickis.
Pateikiame kelias įdomesnes A.Krušelnickio ir jo žmonos didelės išpažinties interviu „Sport-express“ laikraštyje ištraukas.
– Ar po olimpiados kažkur žadate išvykti ilsėtis?
– Ne. Iki vasaros tikrai niekur nevažiuosime. Nastia turės žaisti Rusijos čempionate, o aš treniruosiuosi vienas. Savanoriškai priėmiau sprendimą treniruotis vienui vienas, nes su profesionalais tai daryti negaliu.
– Tai iš ko gyvenate?
– Turėjome etatą iš miesto už rezultatus praėjusiais metais. Bet dabar su klubu visiškai nekas – iš „Adamant“ klubo mane paprašė išeiti.
– Pareikšimą parašėte?
– Aha. Teisingiau, žmonai liepė pereiti į kitas pareigas, o aš treniruoti turiu žmones, kurie apskritai nesupranta, kas yra kerlingas.
– Galvojote, kad taip pasielgs klubas?
– Iš tiesų, nesitikėjau, galvojau, kad jame dirbantys žmonės mane palaikys. Labai apmaudu.
– Aiškinate, kad nevartojote dopingo. Jau žinote, kas ir kaip galėjo jums jį „įsiūlyti“?
– Neįsivaizduoju. Dabar vyksta tyrimas ir iki jo pabaigos mes nesužinosime tiesos (Rusijos delegacija paprašė iš Pjongčango žaidynių organizatorių vaizdo įrašų iš rusų sportininkų gyvenamųjų patalpų; taip pat prašoma ir vaizdų iš treniruočių stovyklos Japonijoje, – aut.past.). Asmeniškai aš nieko nemačiau ir nieko neįtariu. Negalvoju, kad kažkas su juodu paltu slinktų link mūsų ir kažką bertų į maistą.
– Kaip sužinojote apie tai, kad jus pagavo su dopingu?
– Pradžioje žiniasklaidoje lyg ir žinutė atsirado, kad kažkas pagautas žaidynėse su dopingu. Po to pradėta kalbėti, kad tai rusas. O po to paskambino Rusijos kerlingo federacijos prezidentas... Aleksandras Svisčiovas pasiskambino ne man, o Nastiai.
Anastasija Bryzgalova: Paskambino prezidentas ir sako „Nastia, pas mūsų olimpietį surado dopingą“. Sakau, tų olimpiečių yra daug. Jis sako „mūsų“. Klausiu, kalbate apie Sašą? Jis pasakė, kad taip. Iš burnos išsprūdo tik „negali būti“. Dar kurį laiką galvojau, kad vyksta dezinformacija.
– Kaip manote, tas dopingo skandalas: tai atsitiktinumas ar suplanuota akcija?
– Tai be kalbų, kad tai suplanuota akcija.
– Kalbama, kad tai savi padarė – kiti rusų olimpiečiai.
– Tai paskutinis eilėje variantas, kurį aš svarstyčiau.
– Ar paranojos dabar nebus? Įtarimai krenta ir ant kolegų, ir ant vertėjų korėjiečių, ir ant draugų.
– Pas mus pastaruosius dvejus metus taip ir buvo. Ta paranoja – kiekviename žingsnyje. Žiūrėjome į kiekvieną vandens buteliuką su įtarimais.
A.Bryzgalova: Žaidžiame, staiga rėkimas visa gerkle – kur tavo vandens buteliukas? Kodėl palikai jo nematydama. Pilk lauk vandenį.
– Kalbama, kad Tarptautinis olimpinis komitetas žinojo apie jūsų dopingą dar prieš kovą dėl trečiosios vietos. Tai tiesa?
– Taip. Ir mums keista, kad žinojo, bet leido žaisti.
– Ką darėte tą vakarą, kai sužinojote apie dopingą. Verkėte?
– O jūs kaip galvojate? Prakeikėme visą pasaulį. Tik paryčiui užmigome. Išmąstėme kelis tūkstančius versijų, kodėl mano organizme atsirado dopingas. Vienintelė man aiški versija – ne mano darbas.
– Telefonu kalbėjotės?
– Tik su giminėmis. Mums pasakė išjungti telefonus. Kas? Kažkas iš valdžios. Davė suprasti, jog skambins mums visi, kas nesitingi.
– Kalbama, kad galėjote meldoniumą vartoti pagirioms. Tai galėjo būti?
– Tų kvailų versijų prisiklausėme. Buvo versija, kad mano mama darė koldūnus, norėjo pati pavartoti meldoniumą, bet tabletė netyčia įkrito į puodą, o mama ir nepastebėjo. Žinoma, pagirios, tai labai juokinga – daugiau kaip dvejus su puse metų jokių problemų su alkoholiu neturėjau. Aj, dar buvo istorija, kad kadaise buvusi mano mergina specialiai atvyko į Pjongčangą ir pradėjo man kenkti. Sukiojosi visur ir padarė juodą darbelį atsikeršydama. Su ta neva mergina mes išsiskyrėme prieš dešimtmetį. Ir dabar ji kerštauja? Dar vienas juokelis.
– Kaip atėmė olimpinius medalius?
– Atėmė, kai turėjome išvykti iš olimpinio kaimelio. Tuo metu, kai atidavinėjome akreditacijas. Nieko ekstra netikėto – mes ištraukėme medalius, juos įdėjo į seifą.
– Išprašė iš olimpinio kaimelio?
– Ne. Patys nutarėme palikti, nes visi mus tampytų. Persikraustėme į viešbutį šalia kaimelio.
– Kiti dopingu įtariami ir apkaltinti rusai savo olimpinių medalių neatiduoda. Buvo noras taip pasielgti?
– Mums paaiškino, jei negražinsime apdovanojimų, pasekmės bus labai skausmingos, o diskvalifikacija – maksimali. Kai laimi medalį, po tokių skandalų galvoji ne apie jį. Medalį galima ir kitą kartą laimėti, o karjerą – galutinai susigadinti.
– Į akis nesako, kad esate nesąžiningas sportininkas?
– Vieni palaiko, yra tie, kurie rašo, kad „mes verkėme dėl jūsų poelgio – nereikėjo ėsti to meldoniumo“. Net keli valdininkai tokiu stiliumi pasisakė. Bet ne į veidą. Buvo norvegas sportininkas, kuris spaudoje „dūrė peiliu į nugarą“ – pasirodė labai negražus jo interviu. Manyk, jis rengėsi varžyboms, olimpiada, siekė medalių, o rusai nesąžiningai jį nugvelbė. Va tokie mes, rusai, negeri. Tai vienas iš tų, kuris galiausiai ir sugrįžo namo su mūsų medaliu. Apskritai, su norvegais pas mus niekaip nebuvo – jokių bendravimų. Net su šveicarais ar amerikiečiais bendravome, o norvegai iškrito iš konteksto. Šlykštūs. Išlošti prieš juos buvo tikras kaifas.
