Su snieglentėmis supažindino brolis
Vienas perspektyviausių Lietuvos žiemos sporto atstovų pasakoja, kad meilė snieglentėms – šeimos palikimas.
„Kiekvieną savaitgalį su broliu važiuodavome į Lietuvos rytus, Marijampolę. Pradėjau nuo lygumų slidžių, bet nepatiko, nes niekas nepakelia į kalną. Po to perėjau prie kalnų slidžių, o netrukus – prie snieglenčių. Tad „užkabino“ brolis“, – prisimena vaikinas.
Tuomet A. Arlauskui dar teko išsirinkti, ko tiksliai jis nori pasiekti – snieglenčių sportas dar skirstomas į kelias atšakas. Vaikinas pasirinko krosininko kelią.
„Kažkam Lietuvoje reikėjo palaikyti ir snieglenčių krosą, nes akrobatinio nuolydžio atstovų jau turime“, – sako snieglentininkas.
Be reakcijos lavinimo – nė iš vietos
Vienas didžiausių kroso mėgėjo iššūkių – naujų treniruočių trasų paieška. Šios privalo būti užtektinai plačios keturių ar šešių žmonių lenktynėms, be to, jose turi būti visų įprastų kliūčių: viražų, posūkių, gūbrių bei tramplinų. Tad, norint tapti geriausiu, būtina nuolat keliauti ir mokytis.
„Aukščiausio lygio trasos būna daugiau nei kilometro ilgio. Vidutinis greitis jose gali viršyti 60 km/h. Man labiausiai patinka tramplinai, nes pašoki, paskrendi kokius 15 metrų, o tada jau žiūri, kaip nusileisti“, – juokiasi A. Arlauskas.
Tiesa, geras snieglentininkas pirmiausia lavina ne gebėjimą atlikti triukus, bet reakciją ir gebėjimą greitai įvertinti situaciją. Tad, anot jaunojo sportininko, tokios iš pirmo žvilgsnio nesusijusios šakos kaip irklavimas, motokrosas ar skvošas – puikios treniruotės snieglentininkams.
Planuose - olimpinės žaidynės ir kariuomenė
Po mokyklos baigimo A. Arlauskas laukia dviejų didžiulių iššūkių. Pirmasis – 2020 m. jaunimo olimpinės žaidynės, kurioms jis jau pradėjo ruoštis.
„Norėčiau užimti prizinę vietą. Tačiau olimpiečiai jau ir taip nugalėtojai“, – įsitikinęs sportininkas.
Mokykloje žaidęs futbolą, tinklinį ir kvadratą, Aras džiaugiasi pagaliau atradęs savo vietą žiemos sporte: „Sportas man yra disciplina ir noras siekti užsibrėžtų tikslų“.
Kitas snieglentininko tikslas – kareivio duona, mat kitąmet vaikinas kariuomenėje pratęs asmeninį tobulėjimą.
Ragina tikslų siekti iš visų jėgų
A. Arlauskas pataria – jei rasite savo nišą, įdėsite visas jėgas, sportas atsilygins pergalėmis.
„Su lenta galima pradėti važinėti kai tik vaikas ima vaikščioti – dvejų ar trejų metų. O penkerių ar šešerių vaikai jau patys daro triukus. Tad, jei turite tikslą tapti sportininkais, nepasiduokite ir tikrai viską padarysite“, – tvirtina snieglentininkas.
