Ledo ritulio finalas pateikė galutinį atsakymą į klausimą, kurio visais būdais išvengdavo IOC.
Dabar jau viskas aišku – Rusija laimėjo, olimpinis komitetas (IOC) dar kartą parodė, kad yra skystesnis už vandenį.
Kaip tvirtai skambėjo IOC pareiškimas, kad draudžia Rusijai varžytis olimpinėse žaidynėse, jog kerta sunkiai įsivaizduojamą dopingo sistemą sukūrusiai valstybei.
Visi turėjo išsigąsti ir pasimokyti, o rusai nuolankiai kristi ant kelių ir pradėti elgtis pagal taisykles.
Bet atsiklaupė pati IOC ir Lietuvoje viešėjęs organizacijos vadovas Thomas Bachas, kuris jau anksčiau įrodė, kad tobulai moka mojuoti vėjo kardais – švilpimas garsus, o niekam neskauda.
Kova už švarius sportininkus eilinį kartą gerai skambėjo ant popieriaus ar per pristatymus, bet praktikoje niekas taip ir nepasikeitė.
Jeigu tu daug metų puoselėji puikiai suteptą dopingo mašiną, o prieš olimpines žaidynes laboratorijoje įkuri slaptą kambarį, kuriame zuja FSB agentai, ir išgręži skyle sienoje, kad galėtum sukeisti dopingu pasmirdusius mėginius į švarius, tai tau paplekšnos per vieną skruostą, o į kitą gausi bučkį.
Po Sočio žaidimėlių buvo aišku, kad IOC priversta skirti bausmę Rusijai. Kito kelio nebuvo, nes organizacija atsidūrė kampe, o trapus įvaizdis negalėjo atlaikyti daugiau gėdos.
Th.Bachas tada garsiai pareiškė, kad Rusija olimpiadoje nedalyvaus. Dalyvaus „olimpiniai atletai iš Rusijos“. Jaučiate skirtumą?
Tada atėmė iš sportininkų vėliavą ir oficialiai už sisteminį dopingą baustai šaliai įteikė olimpinę vėliavą. Suprask, jau po olimpine vėliava – tai tik už dopingą baustos tautos atstovai.
O prieš pat žaidynes IOC sužaidė garsiojo Vladimiro Romanovo vertą partiją.
Tada sporto pasauliui ėmė kilti klausimas, ar Pjongčange iš viso nebus Rusijos vėliavų, kaip kad skambėjo draudime, ar atsiras išlygų?
IOC buvo priversta pateikti atsakymą ir tai padarė sau įprastu stiliumi – pranešimą paskelbė vėlų penktadienio vakarą.
„Inside the Games“ portalas pastebėjo, kad IOC taip daro iškilus visiems labai jautriems klausimams, kurie tikrai papiktins sporto bendruomenę.
Kai teko rašyti publikaciją apie V.Romanovo laikus Edinburge, tie patys škotai pasakojo apie „Pakvaišusio Vlado“ „pakvaišusį penktadienį“. Jie laukdavo penktadienio vakaro, kada Edinburgo „Hearts“ paskelbdavo kokią nors neįtikėtiną naujieną.
Taip ir IOC, siekdama išvengti kaip galima daugiau piktų liežuvių, jautrią informaciją paskelbdavo sau patogiausiu laiku.
Bet per Pjongčango olimpiadą žaidimėlių žaisti nepavyko.
Olimpiadoje, kur nebuvo Rusijos, buvo tiek daug rusų, kad reikėjo užsimerkti ir ausis užsikimšti, jog galėtum pasakyti, kad čia nieko nėra.
Juk tie patys ledo ritulininkai po finalo su aukso medaliais traukė savo himną, kuris buvo uždraustas, ne dėl to, kad nusprendė provokuoti. Jie paprasčiausiai žinojo, kad IOC nieko nepadarys.
Visur plevėsavo Rusijos vėliavos, Aleksandras Krušelnickis rijo meldoniumą ir buvo sučiuptas, tada sučiupo ir bobslėjininkę Nadeždą Sergejevą, o IOC inkštė.
Galiausiai paskelbė, kad už negerą elgesį neleis Rusijai turėti savo vėliavos per uždarymą.
Ir rusai pravirko? Ne, nepravirko. Juokėsi.
Rusų žurnalistė Darija Mironova puikiai įvardijo situaciją dėl vėliavos – bausmė politikams ir ji niekam realiai nerūpi.
„Sirgaliai ir toliau šaukia „Rusija“. Net oficialaus transliuotojo NBC komentatoriai sako „Rusija“. Niekam tai nerūpi, nes olimpiadoje svarbiausia – sportas“, – porino ji ir tiesiog negalėjai nesutikti.
IOC draudimas buvo tarsi vanduo – Pjongčango šaltis jį pavertė į ledą, o savanoriai išstumdė į šalis ir nukišo į kampus, kur niekas nežiūrėjo.
„Sovietskij sport“ žurnalistas Pavelas Lysenkovas juokėsi ir sakė, kad IOC turėtų bausti save – juk pati tikrino rusų sportininkus, paskelbė juos visiškai švariais, o dabar sprendžia bėdas.
Ir turi čia sutikti. Juk kaltinti Rusiją tokioje situacijoje būtų absurdiška. Rusai žaidė pagal taisykles, kurias užrašė IOC, kuri jau ne vieną kartą lenkėsi tai pačiai Rusijai.
Ir net nereikia daug emocijų, kad suprastum, jog už dopingą Rusija nebuvo nubausta. Viską pasako paprasčiausi skaičiai.
Sakysite, kad IOC išbrokavo rusų sportininkus ir į žaidynes pateko maža jų delegacija? Bet juk Rusija turėjo trečią pagal dydį sportininkų skaičių olimpiadoje. Net šeimininkė Pietų Korėja negalėjo prilygti.
Sakysite, kad Rusijos sportininkai neteko galimybės turėti savo vėliavos? Bet juk jie varžėsi arenose, kur sirgaliai turėjo daugybę vėliavų. Sėdėdavai ir nesuprasdavai, kur tas draudimas?
Neaidėjo Rusijos himnas? Reikėjo paklausyti, kaip jį gieda rusų sirgaliai ir auksą iškovoję ledo ritulininkai.
Prieš žaidynių pabaigą dar buvo galima mojuoti teiginiu, kad IOC dabar jau ilgai nepriims atgal rusų į olimpinę šeimą, bet, kaip ir buvo tikėtasi, Rusija jau čia.
IOC turėjo dvi nuostabias progas parodyti stuburą, bet abu kartus susimovė.
Pirmasis kartas – prieš Rio de Žaneiro žaidynes, kai jau visi žinojome apie valstybės prižiūrimą dopingo sistemą. Daug šalių reikalavo uždrausti Rusijai varžytis, bet IOC galiausiai užmetė atsakomybę ant sporto federacijų. Rezultatas? Rusija varžėsi.
Na, o Pjongčango žaidynės tapo principo reikalu – bausmę skyrė, bet dabar jau matome, kokia ta bausmė.
IOC stuburą turi tik tada, kai reikia kirsti tiems, kurie Rusijai rūpi gerokai mažiau. Taip, tai rusų parolimpiečiai. Štai jų galima neįleisti visai.
Bet dopingo sistema Rusijoje nebuvo sukurta parolimpinio sporto pergalėms kalti.
Nereikėtų bausti švarių sportininkų už blogųjų elgesį? Būtų suprantama, bet kitaip tiesiog neįmanoma. Kas, jeigu ne švarieji, pasakys „ne“ nuodus siūlančiams valdžios ponams?
