Todėl Šaltojo karo metais dviejų supergalybių konkurencija stadionuose buvo ne ką mažesnė nei varžybos kosmose ar branduolinį ginklą tobulinančiose laboratorijose.
Politikams, siekiantiems pasipuikuoti, ne tiek sportas ir olimpiados filosofija, kiek ideologinių idėjų pagrindimas tapdavo svarbiausiu interesu, kurio siekimas dažnai pateisindavo net ir pačias amoraliausias priemones. Panašu, kad dabartinei Rusijai šios priemonės vis dar lieka labai aktualios.
Pastarosios kelerios olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo Rusija, negali nepriminti liūdnai pagarsėjusių epizodų, vykusių Šaltojo karo laikais. Sovietų Sąjungos satelitė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) 1968 m. Meksike vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse laimėjo 9 aukso medalius.
Po ketverių metų vykusiose Miuncheno žaidynėse VDR atletai iškovojo jau 20 aukso medalių, o dar po ketverių metų olimpiadoje Monrealyje – net 40 aukso medalių. Kaip vėliau paaiškėjo, ne tik sportininkų pažanga, bet ir VDR saugumo tarnybos „Stasi“ koordinuojama dopingo politika davė tokį vaisių.
XXI amžiuje panašiais iškovotų medalių šuoliais pasaulį nustebino Rusija. 2010 metų Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse Rusija bendroje iškovotų medalių lentelėje užėmė 11 vietą (3 aukso, 5 sidabro ir 7 bronzos), po ketverių metų Sočyje vykusioje žiemos olimpiadoje iškart po žaidynių jau rikiavosi pirma su 13 aukso, 11 sidabro ir 9 bronzos medaliais.
Tačiau netrukus Rusijos sportininkų iškovotus medalius bei valstybės vietą bendroje iškovotų medalių įskaitoje stipriai apkarpė garsusis Richardo McLareno tyrimas.
Tyrimo metu atskleisti sensacingi faktai: 2011-2015 metais daugiau nei tūkstantis Rusijos sportininkų iš 30 sporto šakų buvo įtraukti į dopingo vartojimo schemas siekiant geresnių rezultatų tiek 2013 metų pasaulio lengvosios atletikos čempionate, tiek 2012 ir 2014 metų olimpinėse žaidynėse.
Kilęs tarptautinis dopingo skandalas buvo pagrindinė priežastis, kodėl Rusija nesužibėjo ir ką tik pasibaigusiose Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Rusijos sportininkai ne tik nepateko į daugiausiai medalių iškovojusių valstybių dešimtuką (liko 13), tačiau visų olimpinių žaidynių metu nekilo nei šalies vėliava, nei skambėjo Rusijos himnas.
Rusijos sportininkai, tarsi neegzistuojančios valstybės atletai, rungėsi pažymėti neutralia olimpinių žiedų atributika. Rusijos valdžios vykdyta dopingo politika rodo ne tik tai, kokiu didžiuliu mastu Rusijoje įsigalėjusi korupcija, bet ir tai, kad valstybė „užbuksavo“ Šaltojo karo atmosferos ir sovietinio mąstymo kelyje.
Kitaip tariant, valstybės prestižas bei statusas, kurio stiprinimui kiekviena valstybė siekia išnaudoti olimpines žaidynes, Rusijoje lieka suvoktas būtent šių, jau pasibaigusių, istorijos etapų logikoje. O tokia Šaltojo karo logika, reikia pripažinti, yra mažiausiai palanki eiliniams gyventojams ir valdžios užmegztose intrigose įsipainiojusiems sportininkams.
Prieš pusę amžiaus už „Stasi“ koordinuojamą dopingo politiką fizinėmis ir psichinėmis ligomis, kilusiomis dėl naudojamų preparatų, sumokėjo daugiau nei 1000 VDR atletų, dažnai net nežinojusių, kad vartoja testosteroną ar anabolinius steroidus, o šiandien didžiausią kainą moka nesusitepę Rusijos sportininkai ir nacionalinių simbolių olimpiadoje nematantys eiliniai rusai.
Tačiau ne visada tie, kurie nukentėjo, supranta, kad buvo nuskriausti. Todėl ar Rusijos visuomenė nusikalstamus valdžios veiksmus įvertins kaip pirmiausia kenkėjiškus rusiškumui bei valstybės įvaizdžiui, toli gražu nėra aišku.
Ypač kai didžiavalstybiškumas yra tarp tikslų, kurie svarbūs ir visuomenės masėms. JAV Džordžijos valstijos Gvineto koledžo profesorė Dovilė Budrytė pažymėjo, kad Rusijoje valdžios statusas nėra aktualus tik elitui. Tarptautinis Rusijos didžiavalstybiškumo pripažinimas yra ne mažiau svarbus nei socialinių problemų sprendimas.
„Nuomonių apklausos rodo, kad Rusijos gyventojams rūpi ekonominė pažanga, korupcija ir kiti dalykai, tačiau didelė dalis visgi linkę sieti ekonomikos pažangą su tarptautiniais santykiais bei prioritetu laikyti didžiavalstybiškumo ir valstybės statuso atgavimą.
Pavyzdžiui, didžioji dauguma Rusijos gyventojų tiki, kad svarbiausias vyriausybės tikslas užsienio politikoje turi būti didžiavalstybinio statuso, kurį turėjo SSSR, atgavimas, o ne socialinė lygybė ar panašūs dalykai“, – sako D. Budrytė.
Pasak Gvineto koledžo profesorės, viena vertus, valstybių statusas ir nacionalinio pasididžiavimo siekis yra įprastas tarptautiniuose santykiuose, o garbės ir statuso siekimas būdingas daugeliui valstybių. Tačiau, kita vertus, pažymėjo profesorė, Rusija turi savų „ypatumų“.
„Ji vis dar labai nori būti pripažinta didžia valstybe, didžia pasaulio galybe ir galbūt vis dar kenčia nuo slepiamo nevisavertiškumo komplekso“, kalbėjo D. Budrytė, akcentuodama, kad Rusija yra linkusi save istorijoje prisiminti kaip didžiąją galybę.
„Juk dar nuo Petro I laikų Rusija tarptautiniuose santykiuose buvo laikoma svarbia ir didele valstybe. Tačiau kitos didžiosios valstybės Europoje, o vėliau ir JAV žvelgė į Rusiją su nepasitikėjimu ir netgi kartais panieka, kaip į nevisiškai tikrą didžią galybę. Buvo pastebimas ir akcentuojamas Rusijos atsilikimas ekonomikoje ir kitose svarbiose srityse“, – tvirtino profesorė.
Tad visai neatsitiktinai prieš savaitę vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, tradiciškai žerdamas kaltinimus NATO, JAV ir Europos Sąjungai dėl neva antirusiškos propagandos, ragino rodyti didesnę pagarbą Rusijai, kuri, anot politiko, nėra „mokinukė“.
Galbūt paniška baimė tapti „mokine“ ir pripažinti politines ir istorines klaidas bei trūkumus veda Rusiją į konfrontaciją su moderniu laisvuoju pasauliu, o pačią Rusiją paverčia įsivaizduojama „tvirtove“, kurią puola agresyvūs Vakarai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Dovilės Jakniūnaitės nuomone, paskutinės žiemos olimpinės žaidynės atliko panašią funkciją, kokią vidaus politikoje turėjo Kremliaus konfrontacija Gruzijoje, Ukrainoje bei dalyvavimas Sirijoje. Anot politologės, šios konfrontacijos tik mobilizavo visuomenę ir sustiprino jos pasitikėjimą valdžia ir jos palaikymą.
„Rusijos didžiausias nepasitenkinimas yra tas, kad jai atrodo, jog kitos valstybės to nepripažįsta ar nerodo deramos pagarbos. Tad, galima sakyti, kad labai daug Rusijos veiksmų galime interpretuoti kaip nuolatinį norą įrodyti, jog tai valstybė, verta pagarbos ir įsiklausymo. Kas atsitinka, kai Rusijos politiniam elitui ima atrodyti, kad nesiklausoma ar negerbiama, gerai matėme per pastaruosius kelerius metus“, – sakė profesorė.
Taigi galima spėti, kad tiek dopingo skandalas, tiek uždrausta nešti per olimpiados uždarymą Rusijos vėliava taps dar viena proga Rusijos valdžiai kalbėti apie Vakarų turimus agresyvius kėslus ar vykdomą propagandą jos atžvilgiu. Kitaip tariant, didžiavalstybiškumo nauda patikėjusi Rusija kaltų už „olimpines sankcijas“ ieškos ne nebesikeičiančioje valdžioje, bet už vakarinių valstybės sienų.
