31 metų Lietuvos žiemos sporte garsios Strolių šeimos atstovas šeštadienį padėjo šalies olimpiečių pasirodymų tašką. Dabar jo ir dar trijų Pjongčange likusių sportininkų – Andrejaus Drukarovo, Marijos Kaznačenko, Modesto Vaičiulio – laukia uždarymo ceremonija.
„Savo užduotį atlikau – visose rungtyse atstovavau Lietuvai“, – kalbėjo M.Strolia.
Jį teisėjas sustabdė po to, kai ratu aplenkė lyderiai – auksą laimėjęs suomis Livo Niskanenas bei olimpiniai sportininkai iš Rusijos Aleksandras Bolšunovas ir Andrejus Larkovas.
M.Strolia į Pjongčango olimpiadą sugrįžo po 8 metų pertraukos – po Vankuverio žaidynių jis padėjo tašką ir išvyko į Angliją, kur įkūrė riedslidžių akademiją.
Ir dabar jis nežino, ar bandys patekti į kitas žaidynes.
„Mano pagrindinis dalykas – perduoti žinias jauniesiems ir matysime, kaip bus“, – apie ateitį kalbėjo sportininkas.
Savo pasirodymą Pjongčango olimpiadoje jis įvertino paprastai: „Vidutiniškai.“
M.Strolia skiatlono varžybose irgi buvo aplenktas ratu, tad nebaigė varžybų. Sprinte klasikiniu būdu jis buvo 64-as, o 15 kilometrų laisvu stiliumi įveikė tik 94-as. Kartu su Modestu Vaičiuliu komandinio sprinto laisvu stiliumi varžybose jie užėmė 24-ąją vietą iš 28 komandų ir į finalą nepateko.
– Užbaigti varžybų nepavyko. Kas nutiko?, - lrytas.lt paklausė M.Strolios.
– Pagal važiavimą iš pradžių viskas buvo gerai. Per apšilimą pulsas buvo pakankamai aukštas, o starte patikrinau – 120 dūžių per minutę. Tai reiškia, kad adrenalinas buvo kūne ir kažkas darėsi.
Žinau, kad kiekviena diena – skirtinga ir negali tikėtis, kad viskas bus kaip įprasta. Pradėjau pakankamai lengvai ir pati grupė pirmojo rato per stipriai nevažiavo.
Po pirmųjų kalnų pamačiau, kad net nededant papildomų pastangų galima važiuoti solidžiai, kažkur grupės viduryje.
Prasidėjus nusileidimų dalims pastebėjau, kad kiti visgi turi pranašumą. Taip tarsi išsitempė grupė.
Supratau, kad nerealu tikėtis važiuoti su sportininkais, su kuriais negali varžytis ir kitose rungtyse, tad šiek tiek sumažinau tempą ir laukiau savo lygio slidininkų.
Šeštajame kilometre prisijungė ir britas, ir pora australų. Važiavimas buvo neblogas, gerai kvėpavau, tačiau nusileidus nuo kalno atsirasdavo nedidelis tarpas ir vejantis į kalną šiek tiek pritrūkdavo oro.
Trenerius įspėjau, kad slidės dirba gerai, bet slysta silpnokai. Sutarėme, kad vieną ratą pakentėsiu. Slides pasikeičiau ir lyg ir viskas gerai buvo. O tada jau reikėjo važiuoti pagal savo galimybes.
Išsikėliau kitą tikslą – laikyti tempą, kad baigčiau distanciją ir manęs neaplenktų ratu. Su savo tempu turėjau nemenką rezervą, bet tarsi oras atšalo ir slidės sustojo. Manau, kad visiems dėl oro tos slidės stojo, bet tie, kurie turi daugiau ištvermės, dirbo toliau. Jiems tai mažiau atsiliepė.
Aš pasikliauju jėga ir greičiu, o tai reiškė mažiau poilsio ir daugiau darbo į kalną. Dėl to ir krito tempas. Nepastebėjau, kaip greitai lyderiai atsidūrė šalia manęs.
Realiai buvo likę du pakilimai ir tada būčiau ramiai ratą važiavęs, tačiau teisėjas atėjo ir sakė: „Čia vyksta kova dėl aukso, nerizikuokime. Tu pabaigsi kitą kartą.“
Taip ir pasibaigė.
– Štai po estafetės sakėte, kad išspaudėte viską, netgi galvą spaudė. Ar dabar būtų užtekę jėgų finišui?
– Buvo likę. Tai – kitokia distancija. Kitose rungtyse reikia važiuoti labai stipriai ir taip, tarsi griūtum bet kurioje dalyje. O čia jeigu per stipriai dirbsi, greitai baigsis energija, o tada sustoji ir tiesiog eini.
Modestas Vaičiulis ir trenerė, gydytoja mane maitino, kad energiją išlaikyčiau, tad čia viskas buvo gerai. 50 kilometrų buvau pasiruošęs. Paskutiniame savo rate jaučiausi energingiau, nes viskas persijungė į energijos gamybą iš riebalų.
Viskas buvo gerai. Įsivažiavau, bet pritrūko laiko. Galbūt kokios minutės.
– O ką valgėte trasoje?
– Maistas – skystu pavidalu. Tai – sportiniai gėrimai, kurie turi angliavandenių ir mineralų, nes ir raumenis pradeda traukti. Daug gėriau, kad gaučiau energijos. Dar galėjau pravažiuoti ir išlaikyti tokį tempą, bet neleido.
– Kaip viskas keitėsi, kai pakeitėte slides?
– Kai važiuoji 50 kilometrų, galima slides keisti dukart. Klasikiniame stiliuje slidės gali nelaikyti. Kai kurie testuoja jas per varžybas.
Oras atšalo ir komandos, kurios turėjo daugiau tepėjų, informavo ir kitus, ką dėtis. Jų slidės jau buvo paruoštos ir tokiam orui. Aš įspėjau trenerę, kad slidės dirbo ne taip kaip pradžioje. Patarė nekeisti, nes šios slidės – geresnės. Be to, keitimas atima 15-20 sekundžių, todėl nutariau nekeisti jų. Kaip būtų buvę – nežinau, bet visada gali būti dar blogiau.
– Slides stabdė ir šaltis, ir tai, kad pradėjo snigti?
– Kai pašąla, sniegas išsausėja ir susidaro vandens plėvelės. Šviežias sniegas irgi blogina situaciją. Buvo keista, nes važiavau tomis pačiomis vėžiomis, bet paprasčiausiai slidės neslydo. Išlipi iš vėžių – vis tiek neslysta. Kažkas ne taip.
Oro sąlygos visiems buvo prastos, bet kai slydimas prastesnis, pasikeičia žaidimo taisyklės. Tada leisdamasis turi mažiau laiko pailsėti, tad ir pakilimai tampa ilgesniais.
– Kaip vertinate savo visą pasirodymą olimpiadoje?
– Skiatlone nieko ir nesitikėjau, bet tai pakišo koją pasiruošimui sprintui. Sprintui lyg ir buvau gerai paruošęs galingumą, greitį. Per treniruotes laikai buvo solidūs. Galėjau lygintis su lyderiais, bet po skiatlono kažkaip neatsigavau ir pagal save sprinte pasirodžiau prastai.
Paskutines 6 savaites ruošiausi sprintui ir taip apleidau pasiruošimą ilgesnėms distancijoms, todėl nieko nesitikėjau nei iš 15 km laisvu stiliumi, nei 50 km masinio starto. Komandiniame sprinte buvo sunku prieš kitus kovoti, nes jie – stiprūs. Praėjo aštuoni metai po to, kai paskutinį kartą varžiausi olimpiadoje, o jie visi irgi savo lygį pakėlė.
Bendrai vertinčiau vidutiniškai. Džiaugiuosi, kad galėjau visur dalyvauti ir galėsiu kažką aptarti. Galbūt įkvėpsiu kitus slidininkus, kurie galės sakyti: „Tu dalyvavai, o aš pabaigiau šią rungtį“.
Savo užduotį atlikau – visose rungtyse atstovavau Lietuvai.
– Po Vankuverioje olimpiados, kurioje dalyvavote paskutinį kartą, praėjo 8 metais. Ar dabar vėl lauksite 8 metus?
– Nežinau. Po praėjusios olimpiados apie šias negalvojau. Pjongčangas tapo ir savęs išbandymu. Norėjau sudaryti konkurenciją jaunesniems sportininkams. Pagrindinis dalykas – perduoti žinias jauniesiems ir matysime, kaip bus.
– Gyvenate ir Londone. Ar tas žinias ten ir perdavinėsite?
– Pastaruoju metu dažnai grįžtu į Lietuvą, bendradarbiauju su slidinėjimo asociacija. Jie sudarė man sąlygas. Mano tikslas – padėti saviems. Tiek metų dirbau, mokiau kitus ir man mokėjo gerai, bet tai atrodė tuščia.
Atrodo, kad uždirbi pinigus, bet nieko nekuri, tarsi nepadedi. Kiti žmonės į tave investavo laiką, padėjo, valstybė investavo, norisi grąžinti.
– Gal planuose noras Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerio poste pakeisti mamą Kazimierą Strolienę?
– Tokių minčių nėra. Kol kas konsultuoju, išsakau savo nuomonę. Gal rasiu ir savo vietą.
– Modestas Vaičiulis irgi užsiminė, kad nėra tikras dėl savo ateities. Kas laukia slidinėjimo?
– Kaip ir dauguma sportininkų, visi pradeda galvoti, kaip pasirūpinti gerove. Juk nori sukurti šeimą, turėti būstą. Kartais sportas nepajėgus viso to finansuoti. Modestas, kaip ir visi kiti, nori sportuoti ir tobulėti, bet žiūri ir į finansinę padėtį.
Manau, kad jis bandys abu dalykus suderinti, o kaip gausis, nežinau.
