Kol Lietuvos sportininkai lieja prakaitą Pjongčango žiemos olimpiados trasose, Rūta Meilutytė dar net neįpusėjo pasirengimo Tokijo žaidynėms, kurios įvyks už daugiau nei dviejų metų. Tačiau lietuvė puikiai žino, ką reiškia tolimi planai. Vykstant į 2012 metų olimpiadą, ji turėjo tikslą, ir jis buvo ne medaliai, o pasirengti kovai po ketverių metų.
„Londonas turėjo būti tik pasiruošimas 2016-ųjų Rio olimpiadai, – filme atskleidė buvęs R. Meilutytės treneris Jonas Ruddas. – Jai buvo penkiolika, ji keliavo į pirmąsias savo olimpines žaidynes. Jai tiesiog reikėjo pasisemti patirties ir įgyti kiek įmanoma daugiau žinių, kad būdama devyniolikos ji galėtų grįžti į olimpiadą Rio ir ten kovotų dėl medalio.“
Vis dėlto, kaip parodė istorija – įvyko atvirkščiai. 2012 metais lietuvė paauglė nustebino pasaulį triumfuodama prieš labiau patyrusias atletes, o pastarosiose vasaros žaidynėse Rio de Žaneire, ji savo auksinėje 100 metrų plaukimo krūtine distancijoje liko septinta. Ir, jei šįkart ją slėgė didžiuliai lūkesčiai, debiutinėse žaidynėse sublizgėti padėjo tai, kad jų nebuvo.
„Patekti į finalą buvo mano didžiausia svajonė. Ir tai padarius man nebeliko jokio streso ar jaudulio. Aš įvykdžiau tai, ką ir planavau tose olimpinėse žaidynėse. Apie medalį būčiau galvojusi tik Rio olimpiadoje. Įdomu, kad viskas taip apsikeitė“, – prisiminimais dalijosi R. Meilutytė.
Daugiau detalių apie tai, ko R. Meilutytė tikėjosi iš pirmųjų dviejų savo olimpinių žaidynių, jos gerbėjai galės sužinoti jau netrukus. Visa plaukikės gyvenimo istorija atsiskleis jau po savaitės, kovo 2 d. kino teatrus pasieksiančiame dokumentiniame filme „Rūta“.
