27 metų biatlonininkas Pjongčango olimpiadoje buvo ryškiausia šalies sporto žvaigždė, jo vardas daug kartų aidėjo trasos garsiakalbiuose, jam plojo sirgaliai. Dabar Tomas dešimčiai dienų sugrįžta į jam taip retą nūdieną.
„Reikia grindjuostes suklijuoti, veidrodį, šviestuvą pakabinti“, – savo bute Vilniuje nebaigtus darbus prisiminė ignaliniškis.
Praktiškas ir tikslus tarsi šūviai į taikinį – toks yra T.Kaukėnas, kurio iš vėžių neišmuša ir nesėkmės, kurių aplenkti Pjongčange nepavyko.
„Jeigu susitelktum tik į blogesnius rezultatus, būtų sunku gyventi“, – šyptelėjo jis.
T.Kaukėnui krimstis nėra dėl ko. Kišenėje istorijų turintis biatlonininkas savo šaliai įrodė, kad žiemos sporte galima tikėtis daug daugiau, nei kas nors įsivaizdavo.
Lietuvai olimpiadoje liko viena rungtis – Mantas Strolia varžysis 50 km masinio starto klasikiniu būdu slidinėjimo varžybose, o T.Kaukėno laukia kitoks maratonas – gimtinėje jį pasitiks daug žurnalistų.
Sportininkas planavo praleisti daugiau laiko su tėvais, kuriems siuntė linkėjimus po sprinto varžybų, kai užėmė 17-ąją vietą. Tai buvo jo pirmasis rekordas, kurį pagerino per persekiojimą, kada buvo 13-as. Į prestižinę masinio starto rungtį jis pateko vos antrą kartą gyvenime.
Svarstė vieną svarbiausių klausimų
Jau nurimus emocijoms po nesėkmingos mišrios estafetės, kur vyrai net nespėjo startuoti, T.Kaukėnas interviu lrytas.lt pateikė ir netikėtą istoriją.
„Svarsčiau, kad jeigu olimpinėse žaidynėse nepasiseks, tai galbūt irgi reikės stabdyti karjerą“, – sakė biatlonininkas.
Bet nerimauti nereikėtų – Tomas ne tik kitiems, bet ir reikliausiam kritikui – sau – įrodė, kad gali tvirtai kovoti su pasaulio lyderiais.
Karjerą jis tęs, o į trasą keliauti reikės labai greitai.
„Turėsime dešimt laisvesnių dienų. Kovo 3 dieną išvažiuosime į Pasaulio taurės etapą, tad laiko bus nemažai. Per šį laiką ir pailsėsiu“, – pasakojo T.Kaukėnas.
Savo paskutinę dieną Pietų Korėjos olimpiadoje kaip reikiant blykstelėjęs sportininkas pasidalino ne tik mintimis apie rezultatus. T.Kaukėnas pasakojo, kur save mato ateityje, kad veikiausiai atsisakys ančių medžioklės, ir atskleidė, kokius darbus nuveikė su patobulėti padėjusiu psichologu, tapusiu tiesiog bičiuliu.
– Kaip į Pjongčango olimpines žaidynes žiūrite dabar, kai jau šiek tiek nurimo visos aistros?
– Rezultatai buvo netikėti. Ruošiausi startams, tačiau mane iš vėžių išmušė peršalimas. Pjongčange po dviejų dienų treniruočių teko gultis į lovą su sloga. Iki sprinto buvo likusios trys dienos.
Kita vertus, tas šaltis man padėjo. Per šaltį slidės slydo labai gerai, o tai turėjo daug įtakos mano geriausiems rezultatams.
Pradžia buvo puiki, o tada atšilo oras, slidės jau nebe taip slydo, atsirado nuovargis. Svarbu, kad pasiekiau rezultatus, o pabaigia tokia, kokia jau yra.
– Sprinte ir persekiojime gerinote Lietuvos rekordus, bet tada kreivė smuko žemyn. Galiausiai mišrių estafečių varžybose jums net šliuožti neteko. Tačiau net ir tada surengėte fotosesiją ir visi šypsojotės. Ar sunku psichologiškai virš nesėkmių iškelti anksčiau iškovotas pergales?
– Po kiekvienų varžybų įvertini situaciją ir supranti, kad laiko neatsuksi. Greitai susitaikai ir ieškai teigiamų dalykų. Svarbiausia juos surasti ir pasinaudoti. O neigiamas puses analizuoji ir įsidedi į patirtį. Jeigu dėl kiekvienos nesėkmės išgyvensi, tai bus labai sudėtinga gyventi.
– Į olimpines žaidynes atvykote parodęs ne pačius geriausius rezultatus ir planavote geriausiai pasirodyti individualioje rungtyje. Kiek nustebino tai, kad rekordai krito sprinte ir persekiojime?
– Visada planuoju per žaidynes pasiekti piką. Viską dariau, kad taip nutiktų. Man labai pasisekė, kad buvo toks tinkamas oras. Tai tikra sėkmė. Atvykau viską padaręs, ką galėjau, ir matėme atitinkamus rezultatus.
Planavau visoje olimpiadoje pasirodyti gerai ir atleisti vadeles nuo pat pradžių. Individualioje norėjau pasirodyti geriausiai, bet viskas sukrito atvirkščiai.
– O ko pasimokėte iš sprinto ir persekiojimo rezultatų?
– Tai ženklai, kad galima kovoti su stipriausiais ir būti tarp stipriausių. Tai jau ne teorinis, bet ir praktinis žinojimas. Dažnai biatlone skaičiuojama, kurioje vietoje būtum, jeigu pataikytum visus šūvius. Bet 17-a ir 13-a vietos aiškiai parodė, kad mes galime būti tarp stipriausių pasaulio biatlonininkų.
– Dar prieš olimpiadą pateikėte savotišką staigmeną, kai nusprendėte Pietų Korėjoje gyventi Europos laiku. Ar tai pasiteisino?
– Pasiteisino 90 procentų. Nepasakyčiau, kad visu šimtu. Kai miegi, kada toje šalyje diena, poilsis vis tiek ne toks, koks būtų naktį. Kažko trūksta. Dabar jaučiu, kad trūksta. Bet prieš varžybas tai buvo labai naudinga.
Pirmiausia man nereikėdavo laukti visos dienos iki varžybų starto. Aš atsikeldavau, pavalgydavau, pasimankštindavau ir važiuodavau į varžybas.
Įprastai po vakarinių varžybų dar ir užmigti būna sunku, o čia nebuvo tokios problemos. Pagal mano režimą iki miego būdavo dar daug laiko, todėl spėdavau nurimti ir miegoti eidavau normaliai.
Dopingo kontrolė kreipėsi dukart
– Bet miegą trikdė dopingo kontrolės pareigūnai. Visi biatlonininkai miegojo, kai olimpiečius aplankė Dalia Grybauskaitė, o Vytautui Stroliai teko keltis ir eiti duoti mėginio. Ar tai neišmušė iš vėžių?
– Miegą trukdė visiems ir keletą kartų. Kartą per kiečiausią mūsų miegą dopingo kontrolė atėjo pakviesti manęs. Po keleto dienų jie pažadino Vytautą. Dažnai kontrolė vaikščiojo ir rinko mėginius, tačiau tai normalu. Vieną kartą visus patikrinti – jų pareiga.
– Kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė pasakojo, kad jai mėginį teko duoti po varžybų, o tada buvo priversta pati prašyti automobilio ir jo ilgai laukti. Kaip viskas klostėsi jums?
– Mane pakvietė po sprinto varžybų, kai užėmiau 17-ą vietą. Viskas vyko profesionaliai. Bent jau tie žmonės, kurie vykdė kontrolę, buvo profesionalai. Bet tie, kurie mane paėmė po starto ir vedė iki kontrolės, galbūt mažai apmokyti vietiniai. Buvo sunku susikalbėti.
Nelabai jie suprato, ką norėjau pasakyti. Tačiau toliau viskas buvo gerai sutvarkyta.
– Ar po Sočio žaidynių dopingo skandalų Pjongčange patikra – griežtesnė?
– Nežinau, ar skandalas tai pakeitė, ar tiesiog natūraliai viskas griežčiau. Sočyje nėra buvę, kad mane ryte keltų, bet po varžybų yra tekę duoti mėginį. Tada lyg ir vieną kartą tikrino.
O dabar per tris savaites – du kartus. Jeigu patikrintų 3–4 kartus, sakyčiau, kad daug griežčiau, tačiau dabar du kartus patikrino, tad viskas atrodo normalu.
Psichologas pakeitė požiūrį
– Pjongčango olimpinėms žaidynėms ruošėtės ne tik su treneriais, bet ir su psichologu Andriumi Liachovičiumi. Kada supratote, kad būtent psichologas gali padėti kilti aukščiau?
– Jau po Sočio olimpinių žaidynių. Sočyje pamačiau, kad galiu geriau, ir labai užsimaniau rezultatų. Kitas sezonas buvo prastas, todėl pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko. Konsultavausi su olimpinės rinktinės gydytoja Diana Baubiniene ir ji man pasiūlė pasikalbėti su psichologu.
Aptarėme, kad gal jis galėtų patarti, kaip toliau žiūrėti į tą sportą, pasirinkimus, rezultatus.
Pradėjome bendrauti su Andriumi ir iškart radome bendrą kalbą. Jis tikrai nemažai padėjo, sudėliojo mintis ir pastatė į sėkmingą kelią. Tai man buvo labai naudinga.
– Daugiau kalbėjote motyvacijos ar savęs pažinimo, barjerų temomis?
– Pradėjome ieškoti to, kas man trukdė siekti rezultatų. Ieškojome pasikartojančių dalykų. Pavyzdžiui, ką dariau prieš ir po gerų varžybų arba ką dariau, kai man nepasisekdavo.
Suradome tuos dalykus, jų atsisakėme ir pradėjome naudoti tik tai, ką aš darydavau prieš geras varžybas.
O motyvacinių kalbų nebuvo, nes motyvacijos man niekada ir netrūko. Kartais jos galbūt būdavo per daug, per daug to noro, o tai irgi šiek tiek trukdydavo. Aptardavome daug temų.
Bandė įvairias metodikas. Daug kas man netiko. Aptarėme streso valdymą, nusiraminimą, kad galėčiau geriau pailsėti po treniruočių ar varžybų. Darbo buvo daug, net sunku nusakyti viską.
– Ar pasivaikščiojimai – vienas tų teigiamų aspektų?
– Taip. Atkapstėme, kad tai susiję su geromis varžybomis. Pjongčange irgi vaikščiojau prieš kiekvienas varžybas, tačiau greitai nebebuvo kur vaikščioti. Tas kaimelis toks nuobodus, o gatvėje ir vaikščioti nesinorėjo.
Bet pasivaikščiojimai nėra pagrindinis dalykas. Svarbiausia, kad pradėjau kitaip žiūrėti į sportą. Anksčiau tikslas buvo rezultatas, o dabar perlaužiau save. Mano tikslas – pats procesas, tad rezultatai liko antrame plane.
Stengdavausi maksimaliai gerai dirbti, kad procesas būtų sklandus, o rezultatai atėjo savaime. Tai buvo svarbiausia.
– Po persekiojimo lenktynių sakėte, kad nespėjote atrašyti laiško A.Liachovičiui. Ar su juo bendravote per visą olimpiadą?
– Jis man rašė. Darėme analizes, tačiau ne tokias, kaip jau susitikę. Jis labai džiaugėsi, kad patobulėjau ir ėjau į priekį, kad konsultacijos buvo naudingos.
Mes esame draugai. Nebuvo taip, kad dirbome tik kaip sportininkas ir psichologas. Tiesiog pabendraudavome, pasikalbėdavome. Man buvo įdomu, kaip vyksta jo darbas, o jam – mano. Manau, kad mes vienas kitam padėjome ir tobulėjome.
Dabar draugiškai parašė ir pasidžiaugė, kad man pavyko.
Galvojo, ar baigti karjerą
– Biatlono rinktinės rezultatus vertinęs treneris estas Meelis Aasmae sakė, kad Lietuva turi džiaugtis. Jis kalbėjo ir apie sąlygas, kad biatlonas praktiškai neturi personalo. Ar labai sudėtinga, kai negalite sulaukti visos pagalbos, kurios norėtumėte?
– Biatlonas – tokia sporto šaka, kuriai reikia labai daug žmonių. Reikia paruošti slides, šaudymo trenerio, žmonių, kurie stovėtų trasoje, jeigu lūžtų lazda ar slidė. Su mumis, keturiais sportininkais, būna 2–3 žmonės.
Taip dirbame jau daug metų, todėl prisitaikėme. Žinome, visa tai nėra į naudą. Taip jau yra ir nieko staigiai pakeisti negalime.
– Galbūt tai prideda sportinio pykčio ir noro įrodyti, kad esate verti daugiau dėmesio, nei gaunate?
– Pykčio ne, bet pasiekus gerą rezultatą visada labai malonu, nes įrodėme, kad galime. Mes taip parodome, kad mūsų jokios reformos neišgąsdino. Vis tiek esame stiprūs, o jūs galite daryti ką norite ir mūsų nesustabdysite. Tokie dalykai pamalonina ir teigiamai nuteikia.
Ir kiti turėtų suprasti, kad reikia skirti dėmesio. Aš nesakau, kad visiems, kurie pradeda prašyti pinigų, bet jeigu sportininkai parodo, kad jie gali siekti gerų rezultatų, tai į juos reikėtų kreipti dėmesį ir gerinti sąlygas.
O ne toliau stabdyti net neaišku kodėl.
– Natalija Kočergina užsiminė, kad dar nėra tikra dėl savo ateities, nes po Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) pinigų skirstymo reformos stipriai sumažėjo biudžetas. Lietuvos biatlono federacija (LBF) gaus 80 tūkstančių eurų mažiau ir nėra aišku, ar turės moterų komandą. Kaip jūs žiūrite į šią situaciją?
– Moterų komandoje – sudėtingiau. Pradžioje aš irgi svarsčiau, kad jeigu olimpinėse žaidynėse nepasiseks, tai galbūt irgi reikės stabdyti karjerą. Buvau sau pasakęs, kad jeigu pasiseks, tai dar sportuosiu iki kitų olimpinių žaidynių.
Man finansavimas tikrai atsiras, nes manimi tiki LBF ir visi rėmėjai. Pats galbūt neturėsiu problemų ir turėsiu visas sąlygas. Tačiau kitiems sportininkams bus daug sunkiau, nes pinigų – mažiau. Mūsų komanda mažėja ir daug kas išeis.
Per medžioklę pagailo ančių
– O kur pats save įsivaizduojate ateityje? Esate Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų vyresnysis eilinis, tad gal kariuomenėje?
– Pagal specialybę esu edukologas. Trenerio darbas būtų visai priimtinas. Kariuomenė – irgi. Biatlonas kyla iš kariuomenės, tad tai giminingi dalykai. Man patinka kariuomenė, nes ten yra daug drausmės, tvarkos ir viskas aišku, nėra jokių netikėtumų.
Tai viena sričių, kur save įsivaizduočiau.
Sporte gerai pažinau save. Galbūt kariuomenėje bet kur ir netikčiau, tačiau rasčiau savo vietą.
– Esate ančių medžioklės mėgėjas. Kai prieš olimpiadą kalbėjau su jūsų mama, ji sakė, kad pastarąjį kartą po medžioklės sakėte, jog gali tekti atsisakyti šio užsiėmimo. Kodėl?
– Mane įkvėpdavo mano senelis, kuris buvo medžiotojas. Tėtis irgi buvo medžiotojas. Aš tarsi iš inercijos ten patekau. Man gal labiau gamta patinka nei pati medžioklė. Po pastarosios medžioklės man net pagailo tų ančių. Supratau, kad tą laiką galiu praleisti kitaip ir nieko nežalodamas. Yra kariuomenė, o galų gale – su tuo pačiu šautuvu galiu šaudyti į lėkštutes ir man nereikės tos ančių medžioklės.
Apėmė gana keistas jausmas. Su metais keičiasi požiūris į tam tikrus dalykus, kurie patiko, o dabar pradeda nepatikti. Ančių medžioklė – vienas iš jų. Dar nesuprantu, ar jos man reikia, ar ne.
Bet ir nebuvau didelis ančių medžioklės aistruolis, nes išvykdavau medžioti vieną ar du kartus per metus. Tiesiog neturiu tam laiko.
– Daug laisvo laiko neturite. Kaip jį leidžiate? Gal skaitote knygas?
– Neskaitau grožinės literatūros. Man labiau patinka moksliniai straipsniai, kurie supažindina.
Mažai perskaičiau knygų, pabandau, bet jos nusibosta. Nežiūriu ir filmų. Neturiu tokių didelių aistrų. Kai kurie žmonės pakvaišę dėl knygų, filmų ar krepšinio.
Net negaliu pasakyti, kad esu pakvaišęs dėl biatlono.
Gyvenu ir sportuoju. Jeigu kas nors įdomu, ieškau straipsnių internete. Mane labiau domina fiziologija, moksliniai straipsniai, o grožinė literatūra – nelabai.
– Kokie artimiausi laisvalaikio planai?
– Laisvalaikio aš tikrai turiu mažai. Susitinku su draugais ar šeima, nes su jais praleidžiu labai mažai laiko. Pastaruoju metu savo bute dariau remontą. Tai atima laiko. Ir dabar jis nėra baigtas. Grįžęs kažką vėl darysiu – grinduostės kažkur nepriklijuotos. Reikia pakabinti šviestuvą, veidrodį.
Planavau dar užvažiuoti pas tėvus, bet Lietuvoje žurnalistai sugriovė šiek tiek planus – negalėsiu pabūti nė paros ir turėsiu grįžti į Vilnių, kur laukia įvairūs interviu.
Bet toks gyvenimas. Pavasarį rasiu laiko. Po olimpiados kilo bumas, o vėliau viskas nurims ir žiniasklaida persimes į kitus sporto renginius. Liksime antrajame plane ir bus ramiau.
T.Kaukėno rezultatai Pjongčango olimpiadoje: 10 km sprintas (17 vieta), 12,5 km persekiojimas (13), 15 km persekiojimas (30), 20 km individuali (78), mišri estafetė (komanda nušalinta, kai Dianą Rasimovičiūtę lyderiai aplenkė ratu).
