Dėl savanorystės sporto renginiuose tarsi išprotėjusi šalia Londono gyvenanti 40 metų kaunietė Lietuvą paliko iškart po studijų, tačiau jau daugybę metų yra ištikima šalies komandų palydovė.
Londonas–Sočis–Rio de Žaneiras–Pjongčangas. Tai nėra kelionių agentūros maršrutas – taip per šešerius metus susidėjo Vaidos gyvenimo kalendorius. Ji savanore dirbo keturiose olimpiadose ir jau dairosi į Tokiją, kur vyks 2020 metų vasaros žaidynės.
Visa širdimi Lietuvos himną per šalies šimtmečio minėjimą Pjongčango olimpiadoje giedojusi moteris neslėpė, kad emigravus ryšį su tėvyne palaikė tik bendravimas su tėvais, tačiau visk apvertė didžiausia sporto šventė.
„Sugrįždavau aplankyti tėvų ir giminių, bet atitolau nuo savo šalies. Ta meilė Lietuvai atsirasdavo tik per krepšinio čempionatus.
Tačiau kai aš pabuvau su Lietuvos olimpine komanda ir pamačiau, kaip sportininkai myli šalį, ta meilė užgimė ir manyje“, – šypsojosi ji.
Negyvena Lietuvoje, bet švenčia
V.Limanauskaitė kartu su visa Lietuvos olimpine rinktine vakar minėjo valstybės šimtmetį – giedojo šalies himną ir džiaugėsi, kad šiek tiek žodžių išmokė su lietuviais dirbančius du korėjiečius.
„Man ši šventė reiškia labai daug. Negyvenu Lietuvoje, todėl man labai pasisekė, kad tokią šventę sutinku su mūsų šalies komanda.
Vasario 16-ąją švenčiau su lietuviais ir Sočyje, ir Lilehameryje. Labai šaunu, kad tokią dieną esu su lietuviais. Man Vasario 16-oji labai svarbi“, – kalbėjo Vaida.
Ji nesimušė į krūtinę, kad kiekvieną dieną kalba apie meilę savo šaliai.
„Mums, išeiviams, ši diena ir Lietuva labai svarbios. Emigracija tik padidino meilę Lietuvai, – sakė V.Limanauskaitė. – Gal ne kasdien, bet per įvairius minėjimus ir renginius – tikrai taip.
Kasdieniame gyvenime gal ir negalvoji nuolat, kaip myli Lietuvą ir jos pasiilgsti, bet kai susiduri su tuo per šventes, dvigubai stipriau myli savo šalį.“
Išsilaisvina iš biuro kėdės
V.Limanauskaitei savanorystė – tarsi superherojaus kostiumas Piteriui Parkeriui iš „Žmogaus-Voro“. Nuo pirmadienio iki penktadienio moteris dirba su sportu visiškai nesusijusį darbą, o savaitgaliais stengiasi kuo dažniau išvykti į kokį nors renginį.
„Aš dirbu statybų kompanijose. Planuojame metalo produkcijos pardavimą didelėms įmonėms.
Tai neturi nieko bendra su sportu. Visas mano darbas – biure“, – juokėsi ji.
Šypsena nuo jos veido nedingsta niekada, nors savanoriavimui reikia daug jėgų. Vaida pasakojo, kad fiziškai per olimpines žaidynes pavargsta gerokai labiau nei savo darbe, tačiau viską atperka emocijos.
„Savaitgaliais stengiuosi kur nors išvykti. Man būtų sunku turėti vien įtemptą darbo grafiką, todėl taip įsikraunu energijos. Atsiranda pusiausvyra“, – pasakojo V.Limanauskaitė.
Pjongčango olimpiadoje ji kuruoja savanorių komandą – dvi lietuves ir du korėjiečius.
Dirba ir „Formulėje 1“
Keturios olimpiados – įspūdingas rezultatas. Štai biatlonininkei Dianai Rasimovičiūtei Pjongčango olimpiada yra penktoji.
Tiek pat kartų jose varžėsi ledo šokėjai Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko.
Šį skaičių gali pasiekti ir Vaida, jeigu pavyks patekti į Tokijo žaidynių savanorių gretas.
Bet tarp olimpinių žaidynių Vaida turi ir tarpinių stotelių. Ji sukasi ir šalia legendinės „Formulės 1“ Silverstono trasos. Čia ji atsakinga už renginio žiūrovus.
„Tai nėra prestižinis darbas, tačiau labai įdomus.
Čia pamatai ne tik tą „Formulę 1“, kuri rodoma per televiziją, bet ir kitą pusę, – įspūdžiais dalijosi Vaida. – Anglijoje vyksta ir daugiau renginių – „Moto Grand Prix“ lenktynės, padedu ir per triatlono varžybas.“
Pjongčango olimpiadoje ji visur lydi Lietuvos olimpinę rinktinę – padeda viskuo, ko tik prireikia.
Tokią užduoti rinktinės asistente tapusi Vaida turėjo ir per ankstesnes olimpiadas. Jai pavesta ir nuvežti ir paimti sportininkus iš varžybų ar treniruočių.
Kainuoja pinigų ir atostogas
Kai V.Limanauskaitė pasakoja įspūdžius, viskas skamba išties nuostabiai.
Taip ir yra, tačiau savanoryste susižavėjusi kaunietė pabrėžė, kad dėl viso to jai reikia nemažai paaukoti. Darbe sukauptos atostogos čia tirpsta žaibiškai.
„Nelabai tų atostogų ir lieka, todėl reikia viską labai gerai suplanuoti.
Per metus ilgesniam laikui išvažiuoju tik vieną kartą, tad savanoriauju ir savaitgaliais, jeigu kas nors vyksta netoliese, – pasakojo Vaida. – Turiu dar pasilikti savaitę ar dvi, kad grįžčiau į Lietuvą. O daugiau atostogų nebeturiu.
Iš tikrųjų nuo Londono žaidynių atostogų tiesiog nėra.“
Pietų Korėjoje per olimpiadą tarp savanorių yra ir privalomąją karinę tarnybą atliekančių vietinių jaunų žmonių, kuriems leidžiama taip pakeisti laiką pratybose.
O savanoriai iš užsienio žaidynėms aukoja atostogas, studentai atsisako paskaitų. Bet tai – ne viskas. Dar reikia ir pinigų.
„Viskam, – sakė V.Limanauskaitė. – Niekas nieko mums neapmoka. Iki Pjongčango turėjau atvykti pati. Tačiau čia mums suteiktas apgyvendinimas, o Rio de Žaneire reikėjo viskuo pačiam pasirūpinti.
Brazilijoje kainavo ir maistas, ir apgyvendinimas.“
Paklausta, ar savanorystė olimpinėse žaidynėse to verta, ji nedvejodama linkteli galva.
Krepšinio sirgalė pamilo visus
V.Limanauskaitė jaučiasi esanti Lietuvos olimpinės šeimos narė. Tokia ji ir yra, nes Vaidą pažįsta daugelis sportininkų.
Ne tik žiemos žaidynėse, kuriose šiuo metu dalyvauja 9 atletai. O ją čia atvedė Lietuvos antroji religija – krepšinis.
„Kai buvo paskelbta apie olimpiadą Londone – ten jau gyvenau. Labai mėgau krepšinį. Man tai buvo vienintelis sportas.
Svarsčiau, kaip pamatyti Lietuvos rinktinę iš arti, tad kai važiuodama automobiliu išgirdau, jog priimamos paraiškos, ją ir pateikiau“, – prisiminė V.Limanauskaitė.
Vaida tuomet dalyvavo dviejuose susitikimuose su žaidynių rengėjais ir jie skyrė jai asistento pareigas.
Tačiau kaunietė ilgą laiką nežinojo, kuriai komandai padės: kad dirbs su Lietuvos delegacija, jai buvo pranešta likus porai savaičių iki olimpiados pradžios.
„Ten pamačiau kitus mūsų sportininkus. Sužinojau daugiau apie sportą. Dabar palaikau visus.
Kai kalbėjomės per Londono žaidynių uždarymą, pasakiau: „Gaila, kad viskas baigiasi.“ Bet man buvo pasakyta: „Nesibaigia. Bus daugiau. Kodėl nepabandyti ir į Sočį?“
Pabandžiau ir vėl dirbau su lietuviais. Ten susipažinau su žiemos sportu, – sakė V.Limanauskaitė. – Dabar esu visos Lietuvos sirgalė.“
Išvyko turėdama aiškų tikslą
Vaida pabrėžė, jog Lietuvą paliko ne dėl to, kad jai čia buvo blogai. Tai buvo gerai apgalvotas sprendimas, kuris kilo studijuojant Vytauto Didžiojo universitete Kaune aplinkos apsaugą.
„Pamaniau, kad esame jauna šalis, todėl reikės specialistų, mokančių užsienio kalbas. Vasarą išvykau į Angliją, kad išmokčiau kalbos. Pritapau, ir taip viskas susiklostė.
Aš nepabėgau iš Lietuvos, nes man nepatiko, tiesiog taip viskas susidėjo. Londone patiko šurmulys, buvimas tarp gausybės žmonių, tad ir pasilikau“, – pasakojo ji.
Londono žaidynės Vaidai visada bus įsimintiniausios. Juk ten ji pamatė, kaip dar 15-metė Rūta Meilutytė pribloškė visą pasaulį iškovodama aukso medalį.
„Man tai prilygo sugrįžimui į Lietuvą. Greitai pamilau visą Lietuvos rinktinę. Buvau nutolusi nuo Lietuvos, todėl tai labai nudžiugino, – sakė V.Limanauskaitė. – Tačiau ne tik dėl medalių džiaugiesi.
Kai pamatai, kiek sportininkai į savo darbą įdeda širdies, džiaugiesi visais jų pasiekimais. Štai slidininkas Vytautas Strolia užėmė 49-ąją vietą, ir aš labai džiaugiausi dėl jo.“
Uždarymų nori išvengti
Vaikystėje krepšininke norėjusi tapti Vaida pati yra išbandžiusi plaukimą ir lengvąją atletiką, o dabar jos televizorius rodo tik sportą.
Po olimpinių kelionių ji stengiasi pamatyti įvairiausių sporto šakų varžybas, kuriose jos nebuvo.
Kartais ji per televizorių žiūri ir olimpiadų uždarymus. Pasirodo, Vaidai pernelyg sunkus išsiskyrimo su olimpiečiais jausmas, todėl ji turi savo planą.
„Esu nusprendusi nevažiuoti į uždarymus. Man taip lengviau – tarsi olimpiada nesibaigia. Prieš uždarymą stengiuosi išvykti namo, nes po Londono žaidynių buvo labai sunku. Visi išvažiavo, o aš stovėjau ir norėjau verkti.
Nusprendžiau, kad taip nebenoriu“, – sakė V.Limanauskaitė.
Sugrįžusi ji savo įspūdžiais dalijasi su būriu draugų – visi jie džiaugiasi, tačiau dažnai klausia, ar tikrai verta aukoti atostogas. Vaida tada tik šypsosi.
„Grįžusi namo iškart ieškau kitos galimybės.
Juk tada planuoji į priekį ir nebegalvoji, kaip olimpiadoje viskas buvo puiku ir kad liūdna, jog viskas baigėsi“, – kalbėjo ji.
