Lygiai prieš 30 metų Šiaurės Korėja ignoravo vasaros olimpiadą Pietų Korėjos sostinėje Seule, rašo portalas championat.com.
Šiauriečiai norėjo, kad dalis tų žaidynių vyktų jų teritorijoje, planavo surengti savąsias atidarymo ir uždarymo ceremonijas, bet konstruktyvus dialogas su Pietų Korėjas ir Tarptautiniu olimpiniu komitetu (IOC) nepavyko.
Tokiais atvejais Šiaurės Korėjos vadai ilgai negalvoja, o tiesiog skelbia boikotą viskam, kas gyvas.
Šįkart įvyko netikėtumas. Abiejų Korėjų vadai labai greitai susitarė olimpiados metu tvirtai draugauti – iki pat bendros delegacijos per ceremonijas ir vieningos moterų ledo ritulio rinktinės pasirodymo.
Į Pjongčangą atvyko 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, bet iš jų atrankos barjerus buvo įveikę tik du – čiuožėjai Ryom Tae-ok ir Kim Ju-sik. Tiesa, Šiaurės Korėjos nacionalinis olimpinis komitetas net ir jų paraiškos dalyvauti neatsiuntė laiku. Todėl čiuožėjų porai, kaip ir visiems kitiems jų tėvynainiams, IOC skyrė vardinius kvietimus dalyvauti olimpiadoje.
Kartu su sportininkais į Šiaurės Korėją atskrido gausi delegacija, kurioje atsirado vietos ir palaikymo grupei. Taip, tai ne pokštas – pas juos irgi yra palaikymo grupės. Iš pažiūros – paprastos moterys.
Bet kai įsižiūri į jas, nepalieka mintis, kad priešais tave – androidai. Ne telefonai, žinoma, o į žmones panašūs robotai. Spręskite patys.
Merginas atveža į kiekvienas varžybas, kuriose dalyvauja atletai iš Šiaurės Korėjos.
Vasario 14-osios rytą į dailiojo čiuožimo areną atvyko vienodai apsirengusios šiaurietės su nedideliais maišeliais, kuriuose gulėjo dvi vėliavos – Šiaurės Korėjos ir balta su mėlynu Korėjos pusiasalio atvaizdu.
Jos tvarkinga rikiuote nuėjo į sektorių, užėmė savo vietas tribūnoje ir sustingo. Neperdedu. Iki pasirodant čiuožėjų porai Ryom Tae-ok ir Kim Ju-sik nė viena mergina nepratarė nė žodžio, nereagavo į jokius įvykius, net nesujudėjo – nebuvo komandos. Kiekvienos eilės kraštuose sėdėjo vyrai ir akylai sekė, kas vyksta – ne ant ledo, o jų globotinių gretose.
Per pertrauką, kai vyko sportininkų apšilimas, merginoms leido nueiti į tualetą. Iš paskos žingsniavo trys pagyvenę vyrai, vilkintis korėjiečių rinktinės aprangą.
Kažkuriuo momentu atrodė, kad jie eis iki galo. Vis dėlto į patį tualetą palydovai nėjo, bet užtvėrė visas duris. Penkios minutės – ir delegacija tvarkinga rikiuote grįžo į tribūną.
Įdomiausia prasidėjo, kai ant ledo pasirodė Šiaurės Korėjos pora. Apačioje stovėjusi mergina sumojavo rankomis ir raudonai-baltas sektorius akimirksniu pratrūko.
“Ryom Tae-ok! Kim Ju-sik!”, – skardžiai šaukė merginos, aistringai mojuodamos vėliavėlėmis. Bet kokia garbės sargybos kuopa būtų pavydėjusi tokio sinchroniško atlikimo.
Dabar visų dėmesys nukrypo į sektorių, o ne į ledą. Ten kukliai baigė atlikti savo programą niekam neįdomūs Ryom Tae-ok ir Kim Ju-sik.
Kai tik čiuožėjai pamatė įvertinimus ir nuėjo į drabužinę, sirgalės tuoj pat ėmė ruoštis. Kruopščiai suvyniojo vėliavas, pasiėmė krepšelius ir po vieną ėmė leistis iš tribūnos žemyn.
Manote, kad jo rikiuote paliko arena, sulipo į karinius sunkvežimius ir išvyko į savo bazę? Nieko panašaus.
Merginos išsirikiavo arenos vestibiulyje, ilgai ir kantriai stovėjo kaip fonas daugybei asmenukių, o paskui uždainavo. Skvarbiai, švelniai ir taip jausmingai, kad pačios apsiverkė. Tą akimirką tapo akivaizdu – ne robotai.
Išėjimo link merginos žingsniavo gyvu koridoriumi, kiekvienam šypsodamosios. Kai kurios – prisiversdamos, kai kurios – nuoširdžiai. Buvo aišku – jos neliks be dėmesio iki pat olimpiados pabaigos. O jų fone pasidarytų asmenukių skaičius pranoks bet kokias ribas.
