2017 metais I.Mikštaitė ne kartą lipo ant tarptautinės apdovanojimų pakylos. Pasaulio čempionate Astanoje (Kazachstanas) sportininkė iškovojo bronzos medalį, o Kiokušin pasaulio sąjungos (KWU) trečiajame planetos čempionate Jekaterinburge (Rusija) – auksą.
37-erių kaunietė pripažino, kad labiausiai eiti į priekį motyvuoja aplinkinių įvertinimas. I.Mikštaitė ir treneris Gediminas Varkala sulaukė dėmesio ne tik iš kiokušin karatė bendruomenės, bet ir iš Kauno rajono. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas sportininkei įteikė Kauno rajono savivaldybės III laipsnio garbės ženklą.
„Manau, kad kiekvienas turime sėkmės žvaigždę, kuri mus lydi. Per mano karjerą buvo visko – ir nuosmukių, ir pakilimų. Viską išgyvenau ne viena, o su treneriu G.Varkala, kuris visuomet buvo kartu. Manau, kad treneris tiek pat vertas visų įvertinimų ir plojimų“, – pripažino kiokušin karatė meistrė I.Mikštaitė.
– Iš šalies atrodo, kad praėjęs sezonas jums tikrai sėkmingas. O kaip pati jį vertinate? – „Laikinoji sostinė“ paklausė I.Mikštaitės.
– Manau, kad sezonas buvo gana sėkmingas. Gal norėjosi geresnio finišo pasaulio čempionate, bet kartais galbūt pritrūksta krislelio sėkmės. Tą akimirką, kai iškovoji titulą, užplūsta neapsakomas džiaugsmas ir euforija. Užlipti pasaulio čempionate ant pakylos yra didis pasiekimas ir, manau, tuo reikia nuoširdžiai džiaugtis.
– Ne tik jūs, bet ir kiti kiokušin karatė kovotojai šį sezoną nuskynė ne vieną pergalę. Ar jautėte, kad jums atiteks geriausios Lietuvos karatistės titulas?
– Iš pasaulio čempionato su medaliais grįžau tik aš ir Lukas Kubilius. Iš KWU pasaulio čempionato grįžo daugiau nugalėtojų, buvo iškovoti net trys čempiono titulai.
Aš galbūt nieko nesitikėjau, bet visuomet būna smagu, kai sportininkas įvertinamas ne tik varžybose už rezultatus. Smagu, kad mane įvertino ne tik federacijos atstovai. Balsavimas vyko internetu, tad balsavo ne tik kiokušin bendruomenė. Geriausios metų kiokušin karatė sportininkės titulas labai brangus ir mielas širdžiai.
– Kauno rajonas taip pat jus pagerbė?
– Kauno rajono dėmesys tikrai labai nudžiugino ir nustebino. Šiemet mes gavome labai rimtą įvertinimą – miesto piliečio ordiną. Manau, kad tokio apdovanojimo reikia nusipelnyti. Per tiek metų tai pirmas toks svarus įvertinimas iš Kauno rajono bendruomenės.
– Turite ilgametę patirtį, apdovanojimų tik daugėja. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Manau, kad kiekvienas turime sėkmės žvaigždę, kuri mus lydi. Tikriausiai viską lemia nuoširdus darbas, meilė savo veiklai ir žmogus, kuris yra šalia. Šiuo atveju – mano treneris, kuris nuolatos motyvuoja, tiki mano svajonėmis ir daug metų yra šalia.
Vienas lauke – ne karys. Svarbu, kad būtų sportininko ir trenerio tandemas. Turi būti vienas kito supratimas, po nesėkmių reikia išvengti kaltinimų, o po didžiųjų pergalių – savanaudiškumo. Per mano karjerą buvo visko – ir nuosmukių, ir pakilimų. Viską išgyvenau ne viena, o su treneriu. Manau, kad treneris tiek pat vertas visų įvertinimų ir plojimų.
Dabar ir aš treniruoju vaikus ir suprantu, kaip svarbu išgirsti iš vaiko, kad jis pats nori dalyvauti varžybose ir tapti čempionu. Tuomet pajunti ryšį, o dėl vaiko pastangų ir pati atiduodi daugiau savęs.
– Anksčiau esate minėjusi, kad vaikus treniruosite tik tuomet, kai galėsite atiduoti šimtą procentų savęs. Kas pastūmėjo tuo užsiimti?
– Manau, kad jau subrendau. Atėjo laikas, kai galiu prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už vaikus.
Ne taip paprasta ateiti ir vadovauti. Norisi, kad vaikai pamiltų šį sportą, kad pasiektų tam tikrų rezultatų. Laiko visuomet įmanoma atrasti, tačiau reikia, kad viskas ateitų iš vidaus. Šiuo metu jaučiu didelį malonumą ir, manau, man neblogai sekasi suderinti sportininkės veiklą su vaikų treniruotėmis.
– Maždaug po mėnesio vyks Lietuvos čempionatas. Tikriausiai esate rimtai nusiteikusi ir tikslas – tapti čempione?
– Kai tiek metų esu rinktinėje ir tiek kartų esu stojusi ant pakylos, natūralu, kad tikslai yra aukščiausi. Metai nauji, tad vėl viską pradėsime nuo nulio. Dalyvauti ne tik noriu, bet ir privalau.
Per pasaulio čempionatą lūžo pirštas, tad šiuo metu atlieku reabilitaciją. Tačiau dar yra laiko, manau, kad išsigydysiu šią traumą ir galėsiu sėkmingai startuoti.
Lietuvos čempionate mano tikslas – iškovoti kelialapį į Europos čempionatą. Tai mane motyvuoja, nes apskritai Lietuvos čempionatai man neduoda daug sportinio adrenalino.
Beveik kiekvienais metais konkuruojame su puikiai pažįstamais sportininkais, bet nuo šio čempionato priklauso tolesnė sezono eiga.
– Kokios varžybos laukia po Lietuvos čempionato?
– Mano amžius toks, kad labai ateities nebeplanuoju. Viską planuoju sezonais, šie metai – ne išimtis. Iš pradžių – dalyvavimas Lietuvos čempionate, vėliau, jeigu viskas sklandžiai klostosi, – Europos čempionate. Jeigu pasiseka Europos čempionate, galima ruoštis ir dar rimtesnėms kovoms.
Ruletė sukasi, ir einu į priekį, kol yra noro ir jėgų. Žinoma, kada nors prieisiu ir finišą, bet aš apie tai dar negalvoju.
– Esate pasakojusi, kad nuo tada, kai pradėjote sportuoti, patikėjote savo svajones dienoraščiui. Ar tęsiate šią tradiciją ir ar dar yra neįgyvendintų svajonių?
– Taip, dienoraštį rašiau pirmuosius trejus metus, kai visos emocijos buvo dar neišgyventos ir nepatirtos. Šiuo metu netęsiu šios tradicijos, bet viskas išlieka mano atmintyje.
Kalbant apie svajones, jau tapau pasaulio čempione savo svorio kategorijoje. Taip pat ne vienus metus startavau pasaulio čempionate be svorio kategorijos, būtent šios varžybos prilyginamos olimpiadai. Pavyko iškovoti trečiąją vietą, tačiau šiame pasaulio čempionate kiekvienas sportininkas svajotų tapti čempionu.
Tiesą sakant, dabar bijau garsiai svajoti. Gerokai maloniau atsiverti kitiems ir pasakyti, kad ilgai dirbau ir pagaliau pasiekiau savo tikslą, kai svajonė jau būna išsipildžiusi. O dabar dar pasvajosiu tyliai.
– Šiame sporte esate daug metų, kaip vertinate jaunosios kartos sportininkus?
– Manau, kad atėjo ambicinga ir drąsi karta. Tik nežinau, ar bus daug tokių sportininkų, kurie ilgai sieks savo tikslo. Dabartinė tendencija – kad sportininkai, tapę Europos čempionais ar prizininkais, nustoja siekti savo tikslų. Galima juos suprasti, nes atsiranda naujos veiklos ar pomėgių, galbūt norisi kitur save išreikšti.
Žinoma, kiokušin karatė niekur nedings, kai išeis senieji sportininkai. Ateina jauna karta, kuri taip pat gali daug pasiekti. Viskas priklauso nuo sportininko motyvacijos ir nuoširdaus darbo.
– Į 2020 metų Tokijo olimpiadą įtraukta ir karatė, bet bekontaktė. Kaip manote, ar yra vilčių, kad olimpiadoje išvysime ir Lietuvos atstovą ar atstovę?
– Labai norėčiau, kad taip nutiktų. Karatė, kuri yra priimta į olimpiadą, sujungta iš įvairių stilių. Mums, kiokušin karatė stiliaus atstovams, reikėtų keisti treniruotes, pačią metodiką. Skiriasi ir visa taisyklių sistema.
Manau, kad jaunąją kartą galima treniruoti kitaip olimpiadai. Tačiau kai dvidešimt metų treniruojiesi taip pat, ką nors iš esmės keisti būtų tikrai sudėtinga.
Galbūt yra talentų, kurie sugebėtų persiorientuoti. Norisi tikėti, kad atsiras sportininkų, kurie bent pamėgins dalyvauti atrankose. Svarbu, kad karatė žengė pirmąjį žingsnį į olimpines žaidynes.
