Atokvėpio nebuvo ir 2017-aisiais. Nors neolimpiniai metai paprastai ramesni, darbų ir užduočių vis tiek pakako.
Pjongčango žiemos žaidynių nelydi tokie skandalai kaip prieš ketverius metus Sočyje vykusios olimpiados, ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovams netenka atsakinėti į klausimus apie žmogaus teisių pažeidimus ar politinį didžiausio sporto renginio prieskonį.
Tačiau ir prieš šias žaidynes buvo skandalų. Didžiausias jų – Rusijos diskvalifikacija dėl daugkartinių dopingo vartojimo atvejų 2014 metais. Pjongčange rusai galės varžytis tik su olimpine vėliava ir įveikę specialios komisijos patikrą.
Vis dėlto olimpinės žaidynės LTOK – tik labiausiai matoma jų darbo dalis. „Ir neolimpiniais metais turime olimpinių renginių“, – priminė šalies LTOK vadovė 52 metų Daina Gudzinevičiūtė.
2000-ųjų Sidnėjaus olimpinė čempionė neneigia: Pjongčange iš lietuvių sunku tikėtis medalių, tačiau kiekvienas šalies olimpietis vertas ten vykti, nes kruvinu prakaitu iškovojo šią teisę.
Pokalbis su D.Gudzinevičiūte – apie pernai nuveiktus darbus, permainas sporto pinigų dalybų sistemoje ir, žinoma, Lietuvos olimpiečių galimybes Pjongčange.
– 2017-ieji buvo neolimpiniai metai. Galėjote lengviau atsipūsti?
– Pernai nevyko didžioji olimpiada, bet turėjome du olimpinius jaunimo festivalius: Erzurume (Turkija) žiemą ir Dėre (Vengrija) vasarą. Džiaugiamės Erzurume laimėtu pirmuoju istorijoje aukso medaliu. Salvijus Ramanauskas jį iškovojo greitojo čiuožimo trumpuoju taku 500 metrų distancijoje.
Vertiname ir dziudo imtynininkės Justinos Kmieliauskaitės Dėre iškovotą sidabro medalį, o mus itin pradžiugino tai, kad auksą ten laimėjo vaikinai krepšininkai – pastaruoju metu tokių jų apdovanojimų nebuvo. O buvome įpratę turėti itin pajėgias jaunimo krepšinio rinktines.
Kalbant apie kitus laimėjimus, negali nedžiuginti pasaulio čempionai – ir irkluotojų keturvietė, ir disko metikas Andrius Gudžius, kurį labai užjaučiau ir supratau po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Šis pasaulio auksas buvo tai, ko jis labai siekė ir nusipelnė.
Žinoma, turime ir merginų, kuriomis itin didžiuojamės – Airinę Palšytę, vėl į elitą grįžusią Rūtą Meilutytę.
Pergalių turime kasmet ir jomis džiaugiamės nepaisydami to, kad mūsų didysis tikslas yra olimpinės žaidynės. Bet kelias iki jų eina visus ketverius metus.
– Metų sportininkai – A.Gudžius ir A.Palšytė. Lengvaatlečiai ir jų treneriai susižėrė daugiausia apdovanojimų, nors ne taip seniai Lietuvos lengvosios atletikos federacija šildėsi vienintelės žvaigždės Virgilijaus Aleknos šlovės spinduliuose. Kas pasikeitė?
– Puikiai suprantame, kad sportininkai neatsiranda per dieną ar dvi.
A.Gudžiaus treneris Vaclovas Kidykas tiki, kad auklėtinis taps ir olimpiniu čempionu. Seniai žinojome, kad Andrius bus visavertė V.Aleknos pamaina ir laukėme jo rezultatų.
A.Palšytė irgi nuosekliai ėjo medalių link. Todėl negalima sakyti, kad kas nors prastai dirbo. Medaliai iš niekur neatsiranda. Jei pasaulyje ir būna stebuklų, tai sporte – ne.
– Kiek narių turėtų sudaryti Pjongčango olimpinę rinktinę?
– Lyginant su Sočio žaidynėmis, labai apmaudu, kad neturėsime čiuožėjos Agnės Sereikaitės. Ji patyrė labai rimtą traumą per atrankos varžybas, bet sparčiai sveiksta ir tikimės, kad dar grįš į didįjį sportą.
Kol kas turime keturis biatlonininkus, tris slidininkus ir du kalnų slidininkus.
Rinktinę dar gali papildyti dailiojo čiuožimo pora. Jei dėl traumos ar kitų priežasčių pasitrauktų kuri nors iš kelialapius jau turinčių porų, ją Pjongčange pakeistų Lietuvos atstovai. Tuomet į žaidynes siųstume Guostę Damulevičiūtę ir Deividą Kizalą.
– Pirmą kartą istorijoje į olimpines žaidynes prasibrovė visa biatlono komanda. Rinktinės atstovai tvirtino tik patys tikėję, kad tai įmanoma. Ar jums tai buvo staigmena?
– Biatlono federacija į tai žiūrėjo labai rimtai. Jie – didesni šio sporto specialistai, todėl neturėjome pagrindo jais netikėti.
LTOK už žiemos sportą atsakinga olimpinė čempionė Vida Vencienė labai sportininkus palaiko, todėl irgi jais tikėjo. Dėl biatlonininkų labai džiaugiamės – tai ne tik atstovavimas savo šaliai, bet ir pačių sportininkų svajonių išsipildymas.
– Iš žiemos sporto šakų atstovų paprastai nesitikime olimpinių medalių, bet biatlonininko Tomo Kaukėno istorija 2014 metų Sočio žaidynėse rodo, kad iki jų – tikrai ne kosmosas. Tik taktinė klaida, kaip pats vėliau pripažino, lėmė, kad galutinėje įskaitoje jis smuko į 23-iąją vietą. Tad olimpinis lietuvių medalis žiemos žaidynėse nebūtų stebuklas?
– Negaliu spėlioti, bet prognozės atsiranda iš buvusių rezultatų analizės. Sunku tikėtis, kad tas, kuris niekada nepakyla aukščiau kai kurių vietų, per olimpines žaidynes staiga pakils per 20 ar 30 pozicijų.
Gali sportininkas pagerinti asmeninį rezultatą, nes olimpinėms žaidynėms rengiamasi iš anksto ir labai kryptingai. Bet kad jis staiga pagerintų rezultatą dvigubai, būna tik išimtys.
– Kas turėtų būti olimpinės rinktinės lyderiai?
– Nėra sunku rasti lyderį, bet pasakęs, kad sportininkas nustebins rezultatu, jam uždedi papildomą naštą. Todėl vengiu prognozių – tiesiog tikiuosi, kad kiekvienas olimpinės rinktinės narys padarys viską, ką gali ir truputį daugiau.
– Pernai buvote perrinkta Europos olimpinių komitetų asociacijos vykdomojo komiteto nare. Ką reiškia šios pareigos?
– Tai papildoma patirtis ir galimybė būti tarp tų, kurie priima sprendimus. Su didesnėmis šalimis atstovauti palyginti nedideliam mūsų olimpiniam komitetui. Visą praėjusią kadenciją vadovavau Lyčių lygybės komisijai.
Pripažinsiu: kai ji man buvo patikėta, atrodė, kad tai kažkas keista ir nereikalinga. Bet, kai pradedi pastebėti smulkmenas, pamatai, kad moterys sportininkės iš tiesų sulaukia daug menkesnio dėmesio. Pavyzdžiui, žiniasklaidos. Net ir federacijos dažnai moterims sportininkėms skiria daug mažiau dėmesio.
Žinoma, yra federacijų, kurios laikosi ant moterų sportininkių. Tokių nedaug, bet, pavyzdžiui, meninė gimnastika tradiciškai laikoma moterų sportu. Dailusis plaukimas – jau porinis. Jame atsirado ir vyrų.
Ėmus gilintis, pamatai daug problemų. Net Lietuvoje. Pavyzdžiui, olimpinių sporto šakų federacijose yra tik dvi prezidentės moterys: Dailiojo čiuožimo – Lilija Vanagienė ir Laipiojimo sporto asociacijos – Inga Kupetytė-Bunevičienė. Laipiojimo sportas įtrauktas į 2020 metų Tokijo žaidynių programą.
Panašiai dėl vadovių moterų yra ir pasaulyje, nors per pastaruosius metus pasistūmėjome ir Europoje dabar yra keturios olimpinių komitetų prezidentės moterys. Be manęs, nacionaliniam olimpiniam komitetui moterys vadovauja Airijoje, Bulgarijoje ir Lichtenšteine.
Stiprybė yra įvairume. Nes tik vyriškas kolektyvas yra blogai. Vien moteriškas kolektyvas – taip pat blogai. Turi būti abi lytys.
Kai buvo kilusi grėsmė, kad imtynės gali būti išbrauktos iš olimpinių žaidynių programos, viena priežasčių, dėl kurių apie tai pradėta kalbėti, buvo ta, kad valdymo struktūroje nėra nė vienos moters.
– Neseniai Lietuvoje įkurta Nacionalinę sportininkų asociacija, kuriai laikinai vadovauja Justinas Kinderis. Bet panašu, kad ši organizacija dubliuos jau veikiančias struktūras – yra Lietuvos olimpiečių asociacija, LTOK Sportininkų komisija, asociacija „Penki žiedai“. Kaip vertinate naujos asociacijos įkūrimą?
– Labai palaikome tą iniciatyvą, nes dažnai sportininkai kažkodėl lieka nuošalyje. Jų niekas neklausia, valdininkai nusprendžia ir padaro savaip. Tai ypač gerai matau ir jaučiu, nes dar nepamiršau, kad neseniai pati buvau sportininkė.
Nesakyčiau, kad ši asociacija dubliuoja kitų sportininkų organizacijų veiklą. Olimpiečių asociacija labiau vienija buvusius olimpinių žaidynių dalyvius, „Penki žiedai“ – sporto veteranus, o mūsų Sportininkų komisija buria dar sportuojančius olimpiečius.
– Kaip vertinate Kūno kultūros ir sporto departamento pasiūlytą sporto federacijų finansavimo reformą ir Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) panaikinimą?
– Mūsų nuomonė apie LOSC reikalingumą yra aiški: jo panaikinimo prasmės iki šiol nematau.
Kalbant apie biudžeto reformą, visus metus niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kas vyksta ir, matyt, iki šiol nežino. Ateitis parodys, bet kol kas reforma kelia nerimą. Mes netenkame beveik visų sporto medikų – vien tai yra didžiulė bėda.
Kaip nukentės federacijos, sportininkai ir treneriai – parodys laikas, bet optimizmo nėra daug. Viskas atiduota į federacijų rankas, jos pačios turės samdytis medikus, masažuotojus. Neramu, kad nukentės sportininkai, nes be gydytojo ir masažuotojo sportas yra neįmanomas.
– Kalbant apie biudžeto reformą, ryškiausiai finansavimo pasikeitimas palietė šiuolaikinę penkiakovę – jos finansavimas sumažėjo, tačiau federacijos žiniai perėjo ir bazių, pavyzdžiui, žirgyno nuoma.
– Man sunku tai paaiškinti. Galiu tik spėti, kad yra kokių nors kriterijų klaidų skirstant pinigus.
– Ši Vyriausybė, kaip ir visos ankstesnės, vėl judina loterijų apmokestinimo klausimą. Tiesa, premjeras Saulius Skvernelis pažadėjo labiau įsigilinti ir didesnio apmokestinimo loterijoms klausimą atidėjo. Kaip didesni mokesčiai paveiktų olimpinį judėjimą ir LTOK, kuris finansuojamas iš loterijų bendrovės „Olifėja“?
– Nuo pat „Olifėjos“ įkūrimo prieš 25 metus mus išlaiko ši įmonė – esame nepriklausomi nuo valstybės biudžeto. Pernai viešėjęs Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas pabrėžė, kad esame vienas gerųjų pavyzdžių, nes turėdami savo įmonę ir loterijoms įstatymais numatytą mokesčių prievolę, esame nepriklausomi. Tai itin svarbu ir numatyta olimpinėje chartijoje.
Žinoma, kad bet kokie mokesčių pakeitimai mums pasijaustų, bet kol kas mūsų programos veikia sėkmingai. Bet kas gali vertinti mūsų biudžetą ir pamatyti, kur visi tie pinigai išleidžiami. Didžiausia jų dalis skiriama būtent sporto programoms. O kas liko – olimpiniam švietimui.
LTOK biudžeto sumažinimas nepalankiai atsilieptų visam Lietuvos sportui.
– O kaip sportui atsilieps alkoholio reklamos draudimas?
– Tiesiogiai mūsų tai nepaveiks. Tai gali atsiliepti atskiroms federacijoms.
– Esate ilgaamžiškumo sporte pavyzdys. Dar dalyvavote 2012 metų Londono žaidynėse, po kurių nutarėte siekti LTOK prezidento pareigų. Ar dar paimate šautuvą?
– Ne. Mano ginklai, užpilti tepalu, saugykloje guli jau beveik penkerius metus. Per tą laiką kelis kartus buvau šaudykloje – bet tik pažiūrėti.
Kartais suvirpa širdis per varžybas, bet, matyt, atėjo laikas, kai reikia persiorientuoti kitur.
