„Be senelio genų ji tikrai nebūtų tiek pasiekusi“, – taip apie 25 metų R.Namajunas kalba tie, kurie žino šios sportininkės šaknis.
Kovotojos senelis – praeityje garsus imtynininkas Algimantas Andriukonis, daugkartinis Lietuvos čempionas, iškovojęs daug pergalių SSRS varžybose.
Kai prieš trejus metus Rose atvyko į Lietuvą aplankyti savo senelio, jis atskleidė paslaptį, kaip tapti geru kovotoju: „Aiškinau, kad ji turi skaičiuoti taškus.
Būdavo, atsiklaupiu ir leidžiu kokiam rusui atlikti lengvą judesį. Man pavykdavo šiek tiek jį apgauti ir nukreipti dėmesį, o tada aš jį suriesdavau į ragą.“
Lenkę surietė akimirksniu
3 minutės. Tik tiek laiko praėjusį mėnesį prireikė lietuvei R.Namajunas, kad atimtų pasaulio čempionės diržą iš 30-metės Joannos Jędzejczyk ir pateiktų, ko gero, didžiausią šių metų staigmeną kovos menų pasaulyje.
Sensacinga dvikova, kurią rengė galingiausia mišrių kovos menų organizacija UFC, vyko garsiojoje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje, kur vyksta ir NBA rungtynės.
Rose priešininkė J.Jędzejczyk stengėsi įtikinti savo gerbėjus socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, kad neabejoja pergale, todėl būsimą susitikimą su lietuve vadino lengvu pasivaikščiojimu.
Prieš susitikimą lenkė kalbėjo, kad Rose yra nestabilios psichikos, net palūžusi.
Bet įžūliu pasitikėjimu išgarsėjusi lenkė klydo. Paaiškėjo, kad Rose jai – neperkandamas riešutas.
Daugiau negu grumtynės
Lenkė buvo žaibiškai nukarūnuota, o Rose neslėpė, kad ši dvikova jai reiškė daugiau nei vien titulas.
Mergina yra pasakojusi, kad kelias į sporto aukštumas nebuvo lengvas, nes jos šeima subyrėjo. Rose anksti neteko tėvo.
„Mano tėvas anksti mirė. Jo net nebuvo mano gyvenime, nes jis sirgo šizofrenija. Ir mano giminė, kiek tik galiu prisiminti, visą laiką kovojo. Todėl ši kova man labai daug ką reiškia – tai grumtynės visai ne dėl čempionės diržo“, – tikino būsima pasaulio čempionė.
Rose nepamiršta savo giminės šaknų, net jos treniruočių pirštinės papuoštos trispalve.
Į Lietuvą ji nuolat grįžta atostogauti ir aplankyti Kaune gyvenančių senelių, kitų giminaičių.
Teko paaukoti plaukus
„YouTube“ įrašus apie Rose dvikovas peržiūri milijonai aistruolių, o smarkiausiai širdis plaka sportininkės seneliams – kauniečiams Algimantui ir Emilijai Andriukoniams.
Jiems 1,65 metro ūgio ir 52 kilogramus sverianti amerikietė Rose yra tik Rožytė – trapi, švelni ir dažnai besišypsanti anūkė.
„Mūsų Roželė – didžiausia metų sensacija JAV“, – pasakojo apie savo anūkę kaunietė E.Andriukonienė.
Rožė nuo 2010-ųjų, kai tapo kovos menų, jungiančių boksą, karatė ir imtynes (MMA), atstove, visą laiką kilo į profesionalaus sporto viršūnę.
Neseniai mergina paaukojo dėl sporto savo ilgus šviesius plaukus – apsikirpo ežiuku, bet jos močiutei Emilijai tai neatrodė keista.
Kone kasdien skaipu bendraujanti su Kolorado Springse šiuo metu gyvenančia anūke E.Andriukonienė nesisielojo dėl jos suvyriškėjusios išvaizdos, nes žino, kad plaukai greitai atauga.
Intensyviai besitreniruojanti Rožė nekart skundėsi močiutei, jog kartais tenka net triskart per dieną plautis galvą, todėl baiminosi, kad plaukai ims lūžinėti ir slinkti.
Dėl šios priežasties ilgakasė ir apsisprendė keisti šukuoseną.
Nors prieš dvikovas dabar mergina atrodo kur kas nuožmesnė, ją nuolat kviečia dalyvauti fotosesijose mados žurnalai, jiems R.Namajunas – kaip dievaitė.
Daug veido bruožų ji paveldėjo iš savo kaunietės močiutės, nes turi didelius skruostikaulius, o kai kas ją vadina blondine japone, nes yra mėlynakė.
Išvengė sunkesnių traumų
Rožės ir kitais metais laukia sunkios kovos. Apie tai kalbėdama E.Andriukonienė neatrodė smarkiai sunerimusi.
Iki šiol anūkei puikiai sekėsi – po dvikovų ji sugrįžta namo be didelių traumų, nes gerai ginasi, yra vikri ir paslankių sąnarių, o svarbiausia – gali iš anksto numatyti savo priešininkės veiksmus, todėl jaučiasi pranašesnė.
R.Namajunas iki šiol iš dešimties vykusių kovų laimėjo septynias.
Vienintelė rimta trauma, dėl kurios Rose teko nešioti gipso įtvarą, buvo patirta per bokso treniruotę, tuomet jai buvo vos penkeri.
Tėvą anksti pakirto liga
JAV augusi sportininkė Rose nekart yra kalbėjusi, kad jos šeimai teko daug vargo, todėl jos vaikystė nebuvo lengva.
Tik jos motinai Jolitai pavyko greitai susirasti darbą JAV. Dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji rinkosi pianistės kelią, o atsidūrusi už Atlanto toliau tęsė muzikos studijas.
J.Namajūnienė įtraukta į garsiausių pasaulyje lietuvių chorvedžių knygą.
Tačiau likimas taip susiklostė, kad Namajūnų šeima iširo, Jolita ištekėjo antrą kartą, šįkart už amerikiečio, bet laimės nerado, jos antroji santuoka taip pat iširo.
Kovos menų meistrės tėvas Artūras Namajūnas būdamas JAV susirgo, buvo ilgai gydomas. Kad galėtų išmaitinti šeimą, dailininkas turėjo sunkiai dirbti, kai kurie darbai toli gražu nebuvo susiję su menininko pašaukimu. Nepritapęs JAV vyras sugrįžo į Lietuvą.
Rose neteko savo tėvo 2008 metais, kai jį užklupo plaučių uždegimas.
Tai atsitiko dailininkui viešint Vokietijoje, Frankfurto mieste.
Sportininkės tėvas palaidotas Kaune – tose pačiose kapinėse kaip ir jos prosenelė, gimusi JAV. Dailininkas A.Namajūnas paliko nemažai paveikslų, dalis jų saugoma už Atlanto.
Puikiai skambina pianinu
Rožė buvo vos penkių mėnesių, kai ją pirmą kartą išvydo jos močiutė E.Andriukonienė, atvykusi iš Lietuvos į JAV.
Kaunietė daug padėjo savo dukteriai, gavusiai profesorės asistentės vietą. Pradėjusi dirbti moteris prašė savo motinos prižiūrėti ne tik neseniai gimusią dukterį, bet ir sūnų Nojų.
Rose yra gabi ne tik sportui, bet ir muzikai. Ji puikiai skambina pianinu, nes to mokėsi nuo mažumės. Kai brolis Nojus ją nufilmavo skambinančią Fryderiko Chopino kūrinius ir įkėlė į „YouTube“, šį įrašą pasižiūrėjo daugiau nei pusė milijono žmonių.
Daugelis buvo nustebę, kad tokio lygio sportininkė gali taip profesionaliai skambinti garsaus lenkų kompozitoriaus kūrinius.
Rose yra baigusi aukštesniąją muzikos ir meno mokyklą, fortepijono klasę, dar dvejus metus ji studijavo sporto ekonomiką, bet šiuo metu mokslus atidėjo į šalį.
Į varžybas – su močiute
Su sportu Rose ėmė draugauti dar vaikystėje – būdama vos ketverių pradėjo lankyti karatė treniruotes, vėliau – boksą.
E.Andriukonienė nekart lydėjo savo anūkę į dvikovas. 2007 metais Portugalijoje, kur, E.Andriukonienės žodžiais, vyko vien imtynės ir muštynės, būdama keturiolikos Rose laimėjo aukso medalį.
Kartą varžybose Floridoje R.Namajunas laimėjo sidabro medalį. Šios akimirkos džiaugsmas užliejo ir jos močiutės širdį, nes ji lydėjo savo anūkę į varžybas.
Dėl anūkės Rose kaunietė E.Andriukonienė yra apie 20 kartų perskridusi Atlanto vandenyną – būdavo, rudenį išvažiuoja, o pavasarį sugrįžta į Kauną. Vėliau ji laimėjo žaliąją kortą ir galėjo persikelti su vyru gyventi pas savo dukterį, tačiau vyrui pasiligojus šeima nutarė pasilikti Kaune.
Sunkumai padarė stipresnę
Rose triskart buvo Kaune kartu su savo broliu Nojumi, taip pat mama Jolita. 2013 metais Lietuvoje su savo vyru kovos menų treneriu Patu Barry apsilankiusi R.Namajunas taip pat prisiminė sunkiai sirgusį savo tėtį ir tikino, kad jos šaknys – Lietuvoje.
„JAV gyvena tiktai mano mama ir brolis – visi kiti giminaičiai yra Lietuvoje. Sunkumai mane lydėjo nuo mažens, bet tai padarė mane dar stipresnę“, – sakė Rose.
Turėdama dovaną kautis ji norėtų padaryti pasaulį geresnį, o priešprieša liktų tik tol, kol vyksta sportinė kova.
„Visur, kur pažiūrėsi, yra daug purvo. Mes kaunamės ringe, bet po kovos jokios priešpriešos nebeturi likti. Aš noriu nešti šviesą, kiek galėsiu. Aš irgi nesu tobula, bet galbūt mes rasime kelią, kaip padaryti pasaulį geresne vieta“, – įsitikinusi R.Namajunas.
Aistra rungtis – iš senelio
Aistrą sportuoti Rose paveldėjo iš savo senelio – praeityje garsaus imtynininko A.Andriukonio, šiuo metu gyvenančio globos namuose Lietuvoje.
Jo žmona Emilija, vykdama už Atlanto, buvo nuvežusi anūkei savo sutuoktinio iškovotus kelis aukso medalius. Prieš daugelį metų laikydama juos savo rankose Rose prižadėjo, kad taip pat bus čempionė – kaip ir jos senelis.
A.Andriukonis – tituluotas Lietuvos imtynių čempionas, šį vardą jis iškovojo 12 kartų, trejus metus buvo Baltijos šalių čempionas.
Šiemet birželį A.Andriukoniui sukako 80 metų. Jis baigęs Kauno politechnikos institutą.
Rose močiutė Emilija jaunystėje taip pat svajojo atsidėti sportui – gimnastikos ar baleto studijoms. Kai jai buvo pasiūlyta vykti į Vilnių ir rimčiau studijuoti baleto meną, Emilijos tėvas tam nepritarė.
„Jokių balerinų čia nebus!“ – pasakė jis. Tada Emilija baigė tuometį Kauno politechnikos institutą, domėjosi tekstilės apdirbimu, dirbo Radijo gamyklos konstravimo biure, vėliau – įmonės „Dailė“ vyriausiąja ekonomiste.
„Mes su Emilija susipažinome Radijo gamykloje, tai mano pirmoji ir vienintelė meilė“, – sakė buvęs laisvųjų imtynių meistras A.Andriukonis.
Tuo metu Emilija viena augino dukrelę, nes buvo jau išsiskyrusi. Kai ištekėjo už Algimanto, jai buvo 29-eri.
Algimantas sugrįžo iš Vilniaus į Kauną, nes jam žadėjo trenerio darbą. Bet laisvos vietos neatsirado, todėl jį pakvietė dirbti Radijo gamykla.
Talentingas sportininkas pradėjo nuo darbo ceche, kur buvo gaminamos magnetolos. Iš pradžių jis buvo darbininkas, vėliau tapo meistru, o dar vėliau – dispečeriu. Bet labiausiai jį gamyklos administracija vertino už tai, kad iš varžybų grįždavo su medaliais.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje nebuvo profesionalaus sporto, intensyvią sportinę veiklą būtinai reikėjo derinti su kokiomis nors pareigomis darbe.
Tikras smetoniškas inteligentas – taip apie A.Andriukonį atsiliepia globos namų gyventojai. Sportinės karjeros metais jis taip pat buvo vadinamas imtynių inteligentu.
Buvęs imtynininkas A.Andriukonis turi puikų balsą, gieda mišiose. Kai Algimantas žino, kad jo anūkės Rose laukia sunkios varžybos, jis meldžiasi ir už ją.
Nors daug kam laisvosios imtynės atrodo brutalus sportas, tik ne A.Andriukoniui, kurį šis sportas patraukė dar būnant moksleiviu.
Nuvykęs pasižiūrėti, kaip grumiasi vienas draugas, Algimantas stebėjosi, kad jis neįstengia paguldyti ant menčių savo priešininko. Tada įsižeidęs draugas pakvietė Algimantą ateiti į treniruotę ir pabandyti pačiam.
Tai buvo 1954-aisiais, prieš pat Kalėdas. Tąkart paaugliui imtynės nepadarė didelio įspūdžio – skaudėjo visus raumenis ir nesinorėjo grįžti treniruotis.
Tačiau treneris buvo kitos nuomonės – jis pastebėjo, kad Algimantas yra stiprus, turi paslankius sąnarius ir gerą judesių koordinaciją.
Per varžybas A.Andriukonis yra gavęs ne vieną diplomą už geriausią techniką. Jis įsitikinęs, kad imtynėse reikia ne tiek fizinės jėgos, ištvermės, kiek proto.
Vyras niekada nesiskundė, kad labiausiai dėl imtynių nukentėjo ausys, jam taip pat buvo skilę keli šonkauliai.
Drastiškų priemonių kauniečiui tekdavo imtis ir prieš pat varžybas.
Nors jaunystėje jis atrodė kaip raumenų kalnas ir beveik neturėjo riebalų, treneris vis tiek liepdavo mesti svorį.
Siekdamas čempiono titulo sportininkas turėdavo gerti vaistus, pavyzdžiui, laisvinamuosius – tai vadindavo organizmo valymu, o vėliau ilgai kaitindavosi pirtyje. Tai padėdavo sumažinti kūno svorį.
Nors širdžiai tokios pratybos niekada nebuvo naudingos, A.Andriukoniui pavykdavo numesti 6–7 kilogramus. 1,78 metro ūgio vyras iš pradžių kaudavosi svorio kategorijoje iki 63 kilogramų, vėliau – iki 75 kilogramų.
Atsipalaiduoti negalima
Jo anūkei Rose per dvi dienas irgi yra pavykę numesti 4 kilogramus svorio. Ji apsiribojo vegetarišku maistu ir skaičiavo kiekvieną kaloriją.
Kaunietė E.Andriukonienė nėra mačiusi, kad anūkė būtų susikrimtusi dėl pralaimėjimo. Rose išsiskiria kovingu charakteriu, nesėkmės ją tik užgrūdino.
Tačiau kovos menai nėra vien kvapą gniaužiantis reginys – menkiausia klaida gali baigtis sunkia trauma, nes kaunamasi be šalmo, o varžovai taikosi į jautriausias kūno vietas.
Netikėtas smūgis į galvą gali baigtis smegenų sukrėtimu, o smūgis į šoną – šonkaulio skilimu. Po varžybų kūnas būna nusėtas mėlynių.
Rose yra pasakojusi močiutei, kad negali gailėtis priešininkės, – jei nustotų pati smūgiuoti, tą pačią akimirką gautų smūgį, nuo kurio galbūt neatsitiestų.
Gavo savo prosenelės vardą
Kovos menų meistrė nuo mažumės kalba lietuviškai, apie savo kilmę ji primena žiūrovams ir vilkėdama sportinius drabužius.
Sportininkės tėvai iš Lietuvos emigravo į JAV 1991-ųjų rugsėjį, išsiveždami dar naujagimį sūnų Nojų, o 1992-ųjų birželio 29-ąją susilaukė dukters – būsimos pasaulio čempionės.
Chorvedė, kompozitorė, atlikėja Jolita Namajūnienė ir jos vyras dailininkas Artūras Namajūnas (1963–2008) davė gimusiai dukteriai Rožės vardą, pagerbdami JAV gimusią ir Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidotą prosenelę Rožę Gotšalkaitę-Namajūnienę (1915–1969).
Ji buvo ištekėjusi už nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko Juozo Namajūno, kurį ištiko tragiška lemtis.
Prieškario leidinių „Karys“, „Kardas“ autorius, buvęs sovietų politinis kalinys J.Namajūnas 1968 metais buvo mirtinai sumuštas prie savo namų Kaune. Po šios nelaimės greitai mirė ir Rožė Namajūnienė.
