Tuomet aštuntokė Vida nepasiklausė tėvų ir su drauge iš Ukmergės patraukė užkariauti Vilnių. Važiuodama troleibusu penkiolikametė kamantinėjo aplinkinių apie kokią nors mokymo įstaigą, o po Žvėryno rajoną besisukiojančiame viešame transporte jai pirštu keleiviai bakstelėjo į tuomet buvusį Buhalterinės apskaitos technikumą Latvių gatvėje.
Taip nežinomi istorijai žmonės nulėmė su sportu mažai ką iki tol turėjusios Kurėnų kaime gimusios slidinėjimo olimpinės čempionės V.Vencienės likimą.
Dar po 12 metų V.Vencienė jau pačią pirmąją 1988 metų Kalgario žiemos olimpinių žaidynių dieną stojo į 10 kilometrų trasos startą ir iš mažai kam žinomos slidininkės po finišo tapo sporto karaliene.
„Kas ten mane žinojo toje olimpiadoje – tik savi. SSRS čempionate aš lenkiau visas tuometes rusų žvaigždes, tačiau Kanadoje į mano pusę visi tik šnairavo, o ne žvalgėsi. Aš juk apskritai, trenerių sprendimu, buvau pastatyta į pačią lėčiausią – trečiąją – sportininkių grupę: iš tų pirmųjų trisdešimties slidininkių dažniausiai niekas nieko nesitiki, šliuožia jos tik kaip statistės. Kai artėjo finišas, visi atkreipė į mane dėmesį, bet galvojo, kad jau stipriausios varžovės, kovojusios pirmoje grupėje, tą mano rezultatą „suvalgys“. Paspringo, niekam nepasisekė. Ta pati favoritė rusė Raisa Smetanina man pralaimėjo beveik 10 sekundžių ir buvo antra“, – kalbėjo patį pirmąjį Kalgario žaidynių medalį iškovojusi tuomet dar 27-erių V.Vencienė.
Po to sekė ir 5 kilometrų bronzos apdovanojimas, kurį lietuvė įdėjo į SSRS rinktinės taupyklę.
V.Vencienė ir toliau išlieka vienintele Lietuvos sportininke, kuri žiemos žaidynėse iškovojo olimpinį auksą. Tad dabar, dirbdama Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) ir būdama atsakinga už žiemos sportą, Vida kaskart mintyse savęs klausia olimpiados dalyvių akreditacijų atsiimti ateinančių jaunųjų sportininkių – „gal tai ji?“. Gal ji padarys tai, kas kadaise atrodė lyg ir paprasta – gerai startuoti ir žiemos olimpiadoje iškovoti medalį?
Bet nuo 1992-ųjų, kai dar pati bandė jau Nepriklausomai Lietuvai nuraškyti medalius Albervilio ir Lilehamerio žaidynėse, nė vienai mūsų šalies sportininkei nepavyko bent priartėti prie V.Vencienė rezultatų.
„Dabar jaunosios sportininkės siekia rezultatų kur kas geresnėmis sąlygomis, nei aš. Pasakysiu tiesą – mane suviliojo ne slidinėjimas ar didžiojo sporto žvilgesys, o paprasčiausi treningai. Atėjo į technikumą treneris Romualdas Glazauskas su savo auklėtine – ji vilkėjo raudonos spalvos treningus. Pasakė – slidinėsite, gausite tokį patį. Susiviliojau. Jau po kelių dienų pasigailėjau, kai prasidėjo treniruotės. Spjoviau – apkarto man tas sportinis kostiumas, nes Žvėryno kalneliai, tai ne Aukštaitijos lygumos. Bet pirmasis treneris R.Glazauskas buvo atkaklesnis – susirado tėvus, atsivežė, visus susodino aplink save ir kalbėjomės. Įrodė, kad turiu sportuoti“, – duodama interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ prisiminė savo pirmųjų žingsnių sporte peripetijas V.Vencienė.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Aš gimiau Ukmergės rajone, Kurėnų kaime. Jei paklausite, kuo ypatingas šis kaimas, tai dabar pasakysiu, kad tuo, jog gimė ten Vida Mogenytė (juokiasi). Tačiau iš tiesų, šis kaimas garsesnis tuo, jog šalia yra Kurėnų ežeras. Prie jo ir prabėgo mano pirmieji penkiolika gyvenimo metų. Tame dviejų kilometrų ilgio ežere tik ir mirkdavau – pagal idėją, privalėjau tapti plaukike, o ne slidininke. Iš vandens tėvai mane ištraukdavo jau pamėlusią nuo šalčio ir tuoj pat būdavo priversti vėl šaukti, kad kiek galima pliuškentis.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Pati vaikystė man yra lyg vienas didelis malonus prisiminimas – laipiojimas po medžius, obuoliavimas, kaimo apylinkių grožis. Net ir tai, kad tuomet knygos man buvo visiškai antrame plane – tai taip pat yra malonus prisiminimas. Valiūkiškas mano gyvenimas tęsėsi iki tol, kai baigiau aštuonias klases ir pabandžiau savo tiesas dėstyti tėvams – užpykusi, kad nesu suprasta, su drauge patraukėme į Vilnių. Taip ir baigėsi ta mano vaikystė.
– Smagiausia lietuviška šventė.
– Nežinau, bet man pati smagiausia yra ne kokia nors data ar su ja susijusi šventė, o renginys – kaskart su didžiausiu malonumu laukiu Dainų ir šokių šventės. Yra ir dar vienas labai patinkantis įvykis. Nežinau, visi kalba apie tai, kaip būna smagu per Jonines, tačiau aš labiau už jonų sveikinimą pripažįstu Valstybės dieną – Karaliaus Mindaugo karūnavimą ir mūsų Tautinės giesmės giedojimą.
– Gražiausia Lietuvos vieta.
– Laikausi tos pozicijos, kad tai, ką mano akys matė kūdikystėje ar vaikystėje, tai ir yra gražiausia. Todėl gražiausia yra mama, geriausias – tėtis. Po to tik vaizdai kartojasi. Tad Kurėnų kaimas ir apylinkės yra ta vieta, kuri yra man gražiausia.
– Geriausias Lietuvos miestas.
– Mano manymu, pats geriausias mūsų šalies miestas yra Vilnius. Jame gyvenu jau gerus keturis dešimtmečius ir niekaip neatsistebiu jo universalumu – šiaip, jei reikia gražaus senamiesčio – prašome, norite gamtos vaizdų – imkite. Vilniuje gyventi yra labai patogu.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas.
– Manau, mūsų istorijai yra labai svarbus Vytautas Landsbergis. Jis asocijuojasi man su Nepriklausomybės atgavimu ir galimybe dvejose žaidynėse startuoti matant plevėsuojančią Lietuvos vėliavą. Galbūt, aš žiūriu per sporto prizmę, bet šio žmogaus pastangos leido man jaustis kitaip, atrasti save savoje šalyje.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Ne kartą teko bendrauti su Prezidentu Valdu Adamkumi ir galiu pasakyti, kad jis yra labai protingas ir visapusiškas žmogus. Su juo vis norisi pakalbėti, norisi išgirsti jo poziciją, nes tai būna labai argumentuotos ir įdomios mintys. Patikėkite, mums visiems būtų ne pro šalį papietauti su V.Adamkumi – tai būtų neįkainojama patirtis.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina.
– Mėgstamiausios grupės neturiu, todėl ir negaliu nieko plačiau pakomentuoti. O daina, kuri mane vis dar žavi, žinoma, yra. Tai Eurikos Masytės „Laisvė“. Ji už širdies griebė ir tais sunkiais laikais, ir dabar širdį virpina.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė.
– Galite juoktis, tačiau aš didžiuojuosi mūsų „Audimo“ bendrovės produktais – sportine apranga. Ji labai graži ir funkcionali.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas.
– Man nieko nėra skaniau už lietuviškus cepelinus. Kodėl? Todėl, kad vien pagalvojus apie garuojantį, grietinės ir spirgučiu padažu pagardintą patiekalą, jau ima seilė varvėti.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai.
– Pats svarbiausias žodis – mamytė. Po to yra žodis „meilė“, „laisvė“, „šeima“ ir „tėvynė“.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai.
– Lietuviai nėra tobuli žmonės ir jiems yra būdingi ir neigiami charakterio bruožai. Man nepatinka, kad lietuviai yra pavydūs ir kaskart ant valdžios bambanti tauta, nors šios tautos piliečiai atsakingi už išrinktos valdžios darbą. Kas man patinka, lietuviai vis dar išlieka patriotais.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė.
– Turiu labai mėgstamą patarlę, kuri man gyvenime labai padeda: „Nekask kitam duobės – pats įkrisi“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– Tai yra mano Tėvynė, mano gimtinė. Tai gera sakyti, kai Lietuvą myli ne iš toli, ne kaip „atsarginį uostą“, o būnant jos dalimi.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Palinkėjimas būtų gan paprastas: būkime vieningi ir stiprūs – Lietuvai mes reikalingi.
