Su sportu – išskirtinis ryšys
Michailas Posochinas gavo Lenino premiją suprojektavęs valstybinius Kremliaus rūmus, kuriuose gruodžio 1-ąją buvo ištraukti planetos futbolo pirmenybių burtai. M.Posochinas mokėsi iš Aleksejaus Ščiusevo – sovietinės architektūros pažibos, sukūrusio įspūdingo grožio Kazanės stoties pastatą Maskvoje.
A.Ščiusevas taip pat projektavo Lenino mauzoliejų ir netoliese esančią Lubiankos aikštę. Joje buvo įsikūręs Valstybės saugumo komitetas – KGB, kuriame dirbo Vladimiras Putinas.
Valdžia, slaptosios tarnybos, sportas – viskas ir visada Rusijoje buvo susiję. Šis ryšys ypač išryškėjo prezidentaujant V.Putinui.
Nedaug pasaulio lyderių turi tokią sportinę dvasią ir yra taip fiziškai pasirengę kaip Rusijos prezidentas. Sportas padarė jį vyru. Jis tuo įsitikinęs. Ir jis myli sportą visa esybe. Nes sportas jį išgelbėjo. Jis tuo giliai įsitikinęs.
Imtynės formavo asmenybę
Putino tėvai buvo paprasti žmonės, išgyvenę Leningrado blokadą. Tada jo tėvas išgelbėjo jo būsimą mamą, kuri buvo palaikyta mirusia ir jau vežama laidoti bendrame kape.
Marijai Šelomovai buvo 41-eri, kai ji 1952 metais pagimdė Vladimirą Vladimirovičių.
Jie gyveno komunaliniame bute, kuri dalijosi su dar dviem šeimomis. Todėl jaunasis Vladimiras daug laiko leisdavo gatvėje, netoli nuo Smolnio insitituto, kur kadaise buvo įsikūręs bolševikų štabas.
Viename savo retų interviu apie šį laikotarpį Rusijos prezidentas prisipažįsta, kad buvo „truputį chuliganas“. Norėdamas išmokti muštis jis įstojo į bokso klubą. Netrukus mažajam Vovai ten sulaužys nosį.
Tada, 1965-ųjų sausį jis pereina į savigynos imtynes – SSRS populiarų sportą, kaip ir imtynės bei dziudo. Būtent klube „Trud“ („Darbas“) V.Putinas formavosi kaip vyras.
Jo mokytojas Anatolijus Solomonovičius Rachlinas, kaip ir daugelis sovietų trenerių, buvo kompetentingas, rimtas ir teisingas. Tris kartus per savaitę Vladimiras Putinas eidavo į Dekabristų gatvę, kur jo laukė kompanija vaikinų, kurie taps jo draugais visam gyvenimui.
Kai kurie jų stebuklingai tapo milijardieriais per jo prezidentavimą, įskaitant brolius Rotenbergus. Jiems priklausančios kompanijos ypač aktyviai veikė statant infrastruktūrą Sočio olimpinėms žaidynėms. Dabar Rotenbergams taikomos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos.
Paskui savigynos imtynių klubas persikėlė į buvusį turbinų gamyklos pastatą ir ėmė specializuotis dziudo imtynėse. Putinas pasirodė esąs talentingas ir savigynos imtynių, ir dziudo srityse. 1973 m. jis gavo savigynos imtynių sporto meistro vardą, o 1975 m. – dziudo sporto meistro. 1976 m. Vladimiras tampa Leningrado dziudo imtynių čempionu.
V.Putinas mielai pasakoja, kad be šio sporto jam viskas būtų pasibaigę blogai. Štai kodėl jis įsitikinęs, kad sportas kasdien privalo būti Rusijos žmonių gyvenime.
Pradžia – nuo J.Stalino
Būsimasis prezidentas nežaidė futbolo. Leningradas gyveno po sniegu nuo spalio iki kovo. Bet mieste veikė keli futbolo klubai, įskaitant „Dinamo“ ir „Zenit“, kurio ištikimas gerbėjas buvo kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius. Bet ne V.Putinas.
Nepaisant to, Rusijos prezidentas puikiai suvokė politinius svertus, kuriais valdomas pasaulio futbolo čempionatų organizavimas. Kitaip nei prieš jį valdę sovietų lyderiai, kuriems sportas buvo propagandos instrumentas.
Tai prasidėjo nuo Josifo Stalino. Šis buvo labai nusivylęs, kad SSRS imtynių rinktinė – nuo vaikystės jo mėgiamiausios sporto šakos – užėmė tik antrąją vietą 1946-ųjų Europos čempionate.
Kai SSRS pirmą kartą dalyvavo olimpiadoje Helsinkyje 1952 m., J.Stalinas iš sporto ministro Nikolajaus Romanovo pareikalavo rašytinio įsipareigojimo, kad sovietų rinktinės iškovos pergales. Ministro laimei, SSRS tose žaidynėse pelnė 22 aukso medalius.
Bet futbolininkai pažeidė įsipareigojimus ir aštuntfinalyje pralaimėjo Jugoslavijai, kurią tada valdė Josipas Broz Tito. Tai pasirodė nepakeliama J.Stalinui ir slaptųjų tarnybų galvai Laurentijui Berijai, kuris „Dinamo“ klubo prezidentas.
Pralaimėjimas tikriausiai buvo paaiškintas tuo, kad rinktinę sudarė daugiausiai futbolininkai iš CSKA – Raudonosios Armijos klubo. Šis tuoj pat buvo išformuotas. Į futbolą CSKA sugrįš tik po J.Stalino mirties.
Futbolas skaudžiai atkeršijo SSRS viršūnėje J.Staliną pakeis Nikita Chruščiovas. Jis skirs daug resursų sovietų sportui, kad parodytų savo režimo viršenybę. Bet asmeniškai N.Chruščiovas nejautė meilės sportui. Jis net pasiuntė už grotų Rusijos futbolo genijų Eduardą Strelcovą.
Už tai futbolas atkeršijo N.Chruščiovui. Sovietų valdininkų grupė, kurioje buvo KGB pirmininkas Vladimiras Semičasnas, Michailas Suslovas, Aleksandras Šelepinas rengė planą N.Chručiovą pakeisti Leonidu Brežnevu. Savo posėdžius suokalbininkai organizuodavo per futbolo varžybas – kad nekiltų įtarimų.
L.Brežnevas dievino dailųjį čiuožimą
Būdamas Sovietų sąjungos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi nuo 1964 m. iki 1982 m. L.Brežnevas dievino gražius automobilius, ledo ritulį, futbolą ir dailųjį čiuožimą.
Valstybinė televizija visada tiesiogiai transliuodavo dailiojo čiuožimo varžybas. Žmonėms, atsakingiems už šią sporto šaką, buvo daromas milžiniškas spaudimas. Jie įsuko tokias užkulisių intrigas, kad Tarptautinė dailiojo čiuožimo federacija savo suvažiavime 1977 m. buvo priversta nušalinti visus teisėjus iš SSRS.
Akivaizdus sutapimas su tuo, kas vyksta šiandien. Rusijos sporto vadovai buvo spaudžiami, kad 2014 m. Sočio olimpiada taptų sėkminga. Vardan to jie ir panaudojo senus metodus.
Į pagalbą – oligarchai
Vos atėjęs į valdžią V.Putinas sportą iškart pastatė savo politinio verslo priešakyje. Tam buvo dvi priežastys.
Pirmiausia, V.Putinas buvo įsitikinęs, kad sportas gali padėti Rusijos žmonėms gyventi geriau – tarkim, kovoti su pražūtingomis alkoholizmo problemomis.
Antra, jis pavertė sportą vienu pagrindinių įrankių atkurti ankstesnę nacijos šlovę. Taip šalis tapo didžiulių sporto renginių šeimininke: pasaulio lengvosios atletikos (2013 m.), plaukimo (2015 m.), fechtavimosi (2014 m ir 2015 m.) čempionatai, 2014 m. žiemos olimpiada, „Formulės-1“ lenktynių etapai (nuo 2014 m.). Ir dabar – 2018 m. pasaulio futbolo pirmenybės.
V.Putinas kreipėsi į valdžiai artimus oligarchus prašydamas investuoti į šias varžybas. Tai irgi padeda siekti sportinių rezultatų.
Dopingas išlindo jau anksčiau
2002 m. žiemos žaidynėse Solt Leik Sityje daugelio Rusijos olimpinių čempionų dopingo mėginiai jau buvo teigiami. Tada rusai piktinosi – kaip paprastai būna, kalbėjo apie suokalbį prieš juos.
Kai kurie garsūs žurnalistai pareiškė, jog būtina keisti Rusijos sporto organizaciją. Bet V.Putinas patikino, kad tai nepasikartos – lygiai kaip ir gėdinga penktoji vieta medalių įskaitoje.
Tada Nikolajus Durmanovas buvo paskirtas vadovauti Rusijos antidopingo agentūrai. Kartą „L’Equipe“ korespondentai vakarieniavo su šiuo kraujo ligų gydytoju Maskvos kavinėje „Puškin“.
N.Durmanovas paaiškino, kad jo užduotis – ne kovoti su dopingu (tai labai brangus užsiėmimas), o užkardyti naują skandalą, galintį apjuodinti Rusiją. Todėl, kad Rusijos sportininkų, kaip ir anksčiau sovietų, pagrindinis tikslas buvo prisidėti prie Rusijos, kaip didžios valstybės, vaidmens atkūrimo.
Bet 2010 m. žiemos olimpiadoje Vankuveryje Rusijos delegacija medalių rikiuotėje liko 11-ta. Nebuvo galima leisti, jog po ketverių metų tai pasikartotų Sočyje…
Pasikėsinimas į olimpinį judėjimą
Praėjusią savaitę viso pasaulio žvilgsniai buvo nukreipti į auksu tviskantį Kremlių ir pirmąjį planetos futbolo čempionato veiksmą. Bet po poros dienų žiniasklaida praneš naują informaciją apie Rusiją ir jos sportą: IOC vykdomasis komitetas ketina diskvalifikuoti šalį iš Pjongčango žaidynių, kurios vyks 2018 m. vasarį.
Uždrausti rusams dalyvauti žiemos olimpiadoje atrodė tolygu iš paplūdimio atimti jūrą. Juk vaikai šioje šalyje atsistoja ant pačiūžų ir slidžių anksčiau nei išmoksta vaikščioti.
Ar IOC galėjo pasielgti kitaip? Rusija pasikėsino į olimpinio judėjimo pamatą, klastodama žaidynes. Teigiami buvo net 25 rusų sportininkų, dalyvavusių Sočio žaidynėse, testai! Akivaizdu, kad Rusijos valdžia nesiima būtinų priemonių išmėžti šias Augėjo arklides.
Pavyzdžiui, kas vadovauja kovais su dopingu Rusijoje? Vitalijus Smirnovas, kuris buvo sovietų sporto ministras dar valdant… L.Brežnevui!
Liudijimai – pribloškiantys
Ir tai logiška, nes kanadiečio teisininko Richardo McLareno tyrimas atskleidė, kad visas valstybės aparatas buvo įtrauktas apgaudinėti IOC, įskaitant specialiąsias tarnybas, kurios per Sočio žaidynes manipuliavo Rusijos olimpinių čempionų šlapimo mėginiais. Lygiai kaip L.Brežnevo laikais, kai KGB vadovas Jurijus Andropovas asmeniškai kontroliavo situaciją SSRS ledo ritulio rinktinėje.
Tuometis rinktinės treneris Viktoras Tichonovas reguliariai lankydavosi J.Andropovo kabinete. Tas pats nutiko Sočyje. Skirtingi žmonės – tokie kaip buvęs Maskvos antidopingo laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas, kuris dabar priverstas slapstytis JAV – liudijo, jog sisteminis dopingo vartojimas buvo dangstomas aukščiausiu valstybiniu lygiu.
Kalba eina apie tuometį Rusijos sporto ministrą Vitalijų Mutko. Skandalui įsisiūbavus jis paliko savo postą, bet buvo paskirtas… vicepremjeru. V.Mutko yra Rusijos futbolo federacijos prezidentas, buvo FIFA vykdomojo komiteto narys nuo 2009 m. iki praėjusių metų pavasario ir vadovavo 2018 m. pasaulio futbolo čempionato Rusijoje organizaciniam komitetui.
Ir, žinoma, V.Mutko buvo tarp tų, kurie gruodžio 1-ąją priiminėjo pasaulio futbolo elitą Kremliaus rūmuose, pastatytuose M.Posochino. Rūmuose, kur daugybė marmuro, bet mažiau patraukliuose nei romane „Leopardas“ aprašytieji Salinos princo rūmai. Šis Sicilijos aristokratas manė, kad „viskas keičiasi dėl to, kad liktų kaip anksčiau“.
