Apie dideles permainas Donata svarstė kelis mėnesius. O joms rengėsi net keletą metų, nes apie tai, kaip keičiasi karjerą baigusio sportininko gyvenimas, daug kalbėdavosi su tėčiu.
Ji klausėsi ir girdėjo, o mintyse piešė ateitį be kasdienių sunkių treniruočių ir varžybų.
Todėl sprendimas lipti iš valties buvo tvirtas ir pamatuotas, nors daug kam netikėtas.
Irklavimas neteikė malonumo
Pernai rugsėjį Trakų Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje ištarusi amžinos priesaikos žodžius Jonui Karaliui, Rio olimpinė prizininkė pakeitė pavardę, bet dar nebuvo pasirengusi karjeros pokyčiams.
Po vestuvių iš Vištartaitės Karaliene tapusi Donata tikino turinti tikslą gerai pasirengti 2020 metų Tokijo žaidynėms.
Tačiau jau šiemet balandį ji nutarė padžiauti irklus, priversdama krūptelėti savo porininkę Mildą Valčiukaitę, ir visą irklavimo bendruomenę.
„Visada sunku priimti sprendimą ką nors iš esmės keisti. Aš nesu išimtis. Sportavau 12 metų ir pastaruoju metu jaučiau, kad irklavimas man nebeteikia tokio malonumo kaip anksčiau.
Minčių, kad laikas sustoti, turėjau jau prieš Rio. Maniau, kad tai bus paskutinis mano sezonas, bet drauge ir dvejojau. Tad vėl įsisukau į naują sezoną, vėl prasidėjo treniruotes. Kol staiga supratau: ne, noriu ko nors kito“, – įkritusi į minkštą melsvą sofą savo namuose Vilniaus pakraštyje pasakojo 28 metų Donata.
Šie namai pastaruosius mėnesius ir buvo didžiausias olimpinės prizininkės rūpestis.
Donata su vyru įsigijo buvusį Jono tėvų namą, kurį reikėjo atnaujinti ir įrengti. To ėmėsi karjerą baigusi sportininkė.
„Daug kas klausia: ką tu veiki? Bet turint namą ir dar jį remontuojant laikas tiesiog ištirpsta.
Aš net jaučiuosi lyg dirbanti visu etatu, – šyptelėjo D.Karalienė. – Būdama sportininkė išgyvenau daug įvairiausių emocijų, kol pajutau, kad noriu nuo viso to pabėgti. Namai tapo mano priebėga.
Tačiau jau jaučiu, kad vėl noriu veikti ką nors reikšmingesnio.
Nuolat stebino specialistus
170 cm ūgio – pagal irklavimo standartus neaukštai – Donatai nebuvo pranašaujama stulbinama karjera. Jos talentu ir galimybėmis abejojo net patyrę irklavimo specialistai, bet užsispyrusi žemaitė juos vis nustebindavo puikiais rezultatais.
Pirmąsyk tuomet, kai tik į vasaros stovyklą į Kauną iš Šilalės pakviesta šešiolikmetė laimėjo jaunučių varžybas. Po tos vasaros ji visam laikui paliko jaukius tėvų namus ir persikėlė treniruotis į laikinąją sostinę.
Vėliau Donata stebindavo vis dažniau: irkluodama vienvietę tapo Europos čempione, iškovojo pasaulio jaunių (iki 18 metų) čempionato bronzą, du kartus laimėjo pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionatą.
2012 metais Londone ji užėmė 8-ąją vietą, o po šių žaidynių sėdo į porinę dvivietę su M.Valčiukaite. Irkluotojų duetas per ketverius metus laimėjo pasaulio ir Europos čempionatus, dukart tapo žemyno vicečempionėmis, o Rio žaidynėse išplėšė bronzą.
Nors atrodė, kad ši įgula turi galimybių pakilti dar aukščiau, viltis sudaužė Donata. Tai buvo ne emocijomis paremtas sprendimas ir ne duetą persekiojusios įtampos pasekmė: Milda ir Donata draugėmis netapo, nors ir nesipyko.
„Aš nepavadinčiau klaida etapo, kai irklavau su Milda. Mes padarėme daug ir abi suprantame, kad irkluodamos atskirai tiek nebūtume iškovojusios.
Labai vertinu tą laikotarpį, nepaisydama sunkesnių ar lengvesnių dienų – juk tobulėji ne tada, kai viską gauni ant lėkštutės“, – įsitikinusi D.Karalienė.
Valtyje jautėsi tarsi mašina
Tad kas vis dėlto nutiko, kad pradėjusi naują olimpinį ciklą Donata nutarė pasitraukti?
„Aš tiesiog pavargau nuo tos pačios veiklos. Jaučiausi įstrigusi vienoje vietoje. Laikau save kūrybingu žmogumi, ir man pristigo laisvės. Daugiau kaip 12 metų buvau vykdytoja – pastaruoju metu apskritai jaučiausi kaip mašina“, – pasakojo buvusi irkluotoja.
Išsunkdavo kasdienės treniruotės, nekalbant jau apie didelį fizinį ir psichologinį krūvį per varžybas. Bet net joms rengiantis varžytis reikėdavo kone kasdien.
„Mes nuolat kovodavome su vyrais, skaičiuodavome atsilikimą, įvairius greičio procentus.
Didesnė konkurencija sporte yra raktas siekti rezultatų, bet atėjo laikas, kai pasijutau nuo to pavargusi. Aš nebemačiau prasmės nei pralaimėjusi, nei laimėjusi – kai kur daugiau kentėjau, dėl to laimėjau, bet kas iš to?“ – sakė D.Karalienė.
Daugiau nei vien sportininkė
Tai nebuvo troškimas pasitraukti iškelta galva. Išeiti tuomet, kai tau visi lenkiasi, – trejus pastaruosius metus nuo 2014-ųjų M.Valčiukaitės ir D.Vištartaitės duetas buvo išrinktas geriausia Lietuvos moterų komanda.
Donata nežino, ar iš valties ji išlipo visam laikui, – gal ateis metas, nors dabar apie tai nemąsto, kai panorės grįžti. Juolab kad pasaulyje yra pavyzdžių, kai irkluotojos aukštų rezultatų pasiekia ir perkopusios 40 metų slenkstį.
Tai buvo noras pabėgti nuo rutinos, kurią anksčiau Donata taip mėgo. Juk profesionaliai sportuoti ji pradėjo daugiausia dėl to, kad žavėjosi aiškia dienotvarke, dėl to, kad jai patiko jaustis irklavimo sistemos dalimi.
Paauglystėje palikusi tėvų namus Šilalėje ji turėjo pamiršti pramogas. Bet išmoko drausmės. Gyvendama sportininkų bendrabutyje Donata matė pavyzdžių, kaip anksti iš tėvų globos ištrūkę bendraamžiai ritasi paveikti per didelės laisvės, bet pati atsilaikė.
Sprendimui pasitraukti D.Karalienė rengėsi kelerius metus, nes nuolat apie tai kalbėjosi su tėvu. Jis pateikė nemažai pavyzdžių, kaip profesines aukštumas pasiekę atletai baigę karjerą nusirita į gyvenimo bedugnę.
Lengviau išgyventi naują etapą Donatai padėjo ir ilgi pokalbiai su vyru Jonu. Floridoje (JAV) aeronautiką studijavęs J.Karalius pasakojo apie dėstytoją, kuris vyko į misiją kosmose, ir jo paskaitas.
Tai istorija apie tai, koks jautiesi reikalingas, kai rengiesi misijai, ir koks pamirštas pasijunti, kai iš jos sugrįžti. Visi paploja, ir – viso gero, į kitą misiją tu nebevyksi.
„Todėl Jonas man aiškindavo, kaip svarbu suprasti, kad esu daugiau nei vien sportininkė. Aš puikiai suvokiu, kad nesu vien irkluotoja. Aš esu žmona. Esu duktė. Draugė. Lietuvė ir Lietuvos pilietė.
Buvau pasirengusi šiam žingsniui, todėl man nėra sunku stebėti irkluojančius sportininkus. Man tai – labai gražu. Aš puikiai suprantu, kad nebesėdžiu valtyje ir negaliu savęs lyginti su kitais irkluotojais, neįsivaizduoju, kaip varžausi. O kai sugebi tai padaryti, daug lengviau dingsta visos įtampos“, – įsitikinusi D.Karalienė.
Į regatą – tik kaip žiūrovė
Pasitraukusi iš profesionalaus sporto Donata neskubėjo vėl sėsti į valtį, kad pairkluotų bent savo malonumui. Ji mieliau bėgiojo ar tvarkėsi aplink namus, išmoko naudotis žoliapjove, nes pasitaiko, kad aviacijos srityje dirbantis vyras darbuose užtrunka.
Dar irkluodama su M.Valčiukaite ji svajojo kaip sportininkė nuvykti į Henlio karališkąją regatą Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau nuvyko ten kaip žiūrovė – su vyru ir uošviais.
„Mano anyta norėjo, kad pamatyčiau tą regatą ir pajusčiau jos atmosferą“, – sakė D.Karalienė.
Donatos vyras Jonas – taip pat buvęs irkluotojas. Jis kilęs iš garsios irkluotojų šeimos: J.Karaliaus tėvai Aivaras ir Rima – irgi buvę irkluotojai.
„Henlio karališkoji regata – visai kitokios varžybos, nei esu kada dalyvavusi. Anglai laikomi akademinio irklavimo pradininkais, todėl irklavimas – viena jų nacionalinio sporto šakų. Ši regata sutraukia begalę žiūrovų, o taisyklės beveik nesikeičia nuo pat pirmosios regatos 1839 metais“, – pasakojo D.Karalienė.
Britai neįsileidžia naujovių: ten nėra jokių skaitmeninių laiko matuoklių – teisėjai skirtingose Temzės pusėse bendrauja šaukdami. Ten nėra švieslentės – rezultatas rodomas lentoje dėliojant lentutes. Visada rungiasi tik dvi valtys – pralaimėjusioji iškrinta, nugalėtoja tęsia kovą.
Kaip ir visose karališkosiose varžybose Jungtinėje Karalystėje, šiose galioja aprangos kodas, todėl skrybėliuotų damų į Henlį prie Temzės susirenka ne mažiau nei į karališkąsias Askoto žirgų lenktynes.
„Įspūdingas reginys“, – šyptelėjo D.Karalienė, ir pati įsigijusi skrybėlaitę, kad pritaptų išsipusčiusių ponių minioje.
Net ir ši išskirtinė regata nepakurstė noro vėl sėsti į valtį. Krante Donatai dabar smagiau. Tačiau irklavimas vėl grįžta į jos gyvenimą. Tik – jau kitu pavidalu.
„Sporto universitete baigiau kineziterapijos studijas, tačiau mane labiau traukia trenerio darbas. Tikiuosi, kad kineziterapijos žinias sugebėsiu pritaikyti ir treniruodama.
Rengiuosi pradėti šiek tiek dirbti uošvių klube Trakuose: ten sportuoti ateina irklavimą mėgstantys žmonės. Tai bus nauja mano veikla, o ar ieškosiu dar kitos – bus matyti. Turiu įvairių minčių“, – šyptelėjo D.Karalienė.
Medaliai – ir dvivietėje, ir vienvietėje
D.Vištartaitė (dabar – Karalienė) gimė 1989 m. birželio 11 d. Šilutėje.
2007 m. pasaulio jaunių (iki 18 metų) čempionate laimėjo bronzos medalį. 2010 m. ir 2011 m. iškovojo pasaulio jaunimo (iki 23 m.) auksą, 2011 m. laimėjo Europos moterų čempionato bronzą, 2012 m. tapo Europos čempione, o tais pačiais metais Londono žaidynėse buvo 8-a. Visas šias pergales Donata iškovojo kaip vienvietininkė.
Po Londono žaidynių D.Vištartaitė sėdo į porinę dvivietę su M.Valčiukaite. Iš pradžių – tik pabandyti, bet duetas pasiteisino ir liko dirbti visą olimpinį ciklą.
„Jaučiau, kad nebeturiu perspektyvų toliau varžytis kaip vienvietininkė. Reikėjo ieškoti sprendimų“, – anksčiau pasakojo Donata.
Šluoti titulus lietuvių porinė dvivietė pradėjo jau kitą sezoną: 2013 m. Ispanijoje tapo Europos, pasaulio ir universiados čempione, 2014 ir 2015 m. – Europos vicečempione, o 2015-aisiais antrąsyk laimėjo universiadą.
Pernai D.Vištartaitės ir M.Valčiukaitės porinė dvivietė Rio de Žaneire iškovojo olimpinę bronzą.
D.Karalienės pareiškimas, kad traukiasi iš sporto, porininkei buvo netikėtas, nors šešeriais metais jaunesnė M.Valčiukaitė ir suprato šio sprendimo priežastis.
Šiemet M.Valčiukaitė pradėjo irkluoti su buvusia porininke Ieva Adomavičiūte. Vasarą jos laimėjo Trakuose vykusį Baltijos šalių čempionatą, o neseniai pasaulio čempionate liko per žingsnį nuo pakylos – ketvirtos.
