Disko metikas Andrius Gudžius rugsėjo pradžioje sezoną užbaigė dviem skambiais akordais – laimėdamas pasaulio čempionatą ir Deimantinės lygos finalinį etapą. Kuklusis pasaulio čempionas spalio viduryje pradėjo pasirengimą naujam sezonui, kuris, jo trenerio, buvusio disko metiko Vaclovo Kidyko tikinimu, bus ramesnis. Bet ramesnis nereiškia prastesnis, nes tikslai išlieka patys aukščiausi, tarp jų ir varžybose bandyti įveikti mistinę 70 metrų ribą. O pokalbį su V.Kidyku pradedame nuo jo garsiausio auklėtinio traumų, apmaudžiai jaukusių olimpinius planus.
– Ar A.Gudžiaus traumos praėjo be padarinių? Galbūt kažką po sezono teko koreguoti?
– Jau praėjęs sezonas parodė, kad traumos praėjo be padarinių. Jo sveikata gera.
Po pirmosios traumos bent džiaugėmės, kad iki žaidynių dar toli. Bet kai gavo antrą traumą, abu patyrėme šoką. Šiek tiek atsigavę vos ne vienbalsiai pasakėm: bet iki žaidynių dar yra vilties pasveikti. Viltis ir gynė į priekį. Vasarą prieš Rio žaidynes, kai Andrius su kojos įtvaru diską mėtė, man vis siūlė pabandyti užsimauti batą – taip jis vadino šį įtvarą, su kuriuo tris mėnesius vaikščiojo ir sportavo. Įsikalė ir neatstojo: „Treneri, prašau pabandykit, įkiškit koją – juk nesunku.“ Kai įkišau koją į gipsą, nesupratau, kaip jis ne tik sportuoti, mesti diską, bet ir apskritai vaikščioti gali. Tai tik dar kartą parodė, kad jis neįsivaizduojamai stiprios valios žmogus.
– Jau seniai garsiai kartojate, kad Andrius – pajėgus disko metikas. Dar prieš trejus metus sakėte, kad jūsų auklėtinis pajėgus numesti 70 metrų, jei ne – tai bus akmuo į jūsų daržą. Visada juo tikėjote. Ar po iškovoto pasaulio čempionato aukso A.Gudžius pradėjo pats savimi labiau tikėti?
– Be abejo. Ypač turint omenyje tą sudėtingą situaciją, kai būdamas vienvaldis Europos lyderis, o pasaulyje turėdamas antrą rezultatą net nebuvo kviečiamas į aukščiausio lygio varžybas – Deimantinės lygos kovas. Jam tai buvo stresas. Juk be varžybų, į kurias susirenka patys geriausi disko metikai, be ten tvyrančios atmosferos būtų neįmanoma gerai jaustis atvykus į pasaulio čempionatą. Nuolatinė tarptautinių varžybų, kuriose grūdinama ir technika, ir charakteris, ir pasirengimo modelis, patirtis būtina, be jos gerai pasirodyti aukščiausio rango varžybose mažai tikėtina.
– Dar mėgstate kartoti, kad jūsų auklėtinis yra kuklus. O jūs pats tiesiai šviesiai sakote, kokių rezultatų ir vietų iš jo laukiate. Nesate prietaringas?
– Sakyčiau, aš esu realistas. 69 metrai Londono olimpiniame stadione yra nuostabus rezultatas, bet būtų naivu tiek tikėtis, jeigu jis nieko panašaus nebūtų rodęs per treniruotes. 68–69 metrai būdavo numetami kiekvienoje treniruotėje be jokio vėjo.
Dar tada, kai galėjome tik pasvajoti, kad tapsime pasaulio čempionais, mano treniruočių plane buvo parašyta. Štai atsiverčiu pirmą puslapiuką: 2016–2017 m. sezono trys pagrindiniai tikslai: numesti diską 70 metrų (šiek tiek nepavyko, bet nedaug trūko), pasaulio čempionate užimti 1–5 vietą (pavyko) ir trečias punktas – laimėti Deimantinę lygą (irgi pavyko). Tai buvo labai drąsūs tikslai, bet juos įgyvendinome.
Dar šis tas apie Andriaus kuklumą. Kai po pasaulio čempionato grįžome namo ir sulaukėme daug sveikinimų, jis manęs paklausė: „Ką mes čia tokio padarėme, kad mus taip sveikina?“ Bandžiau taisyti šį jo kuklumą paaiškindamas, kad pasiekus gerą rezultatą reikia mokėti ir pasidžiaugti.
– Ar jūsų minėtame dienoraštyje jau išdėlioti artėjančio sezono planai?
– Tam tikri modeliai buvo sudėlioti dar prieš olimpines žaidynes, bet dėl traumuoto periodo kai ko negalėjome realizuoti. Visa medžiaga surinkta, sužymėta, kas ir kaip, bet treniruotės – tai ne tik planai, bet ir gyvas procesas. Jei esi numatęs vieną pratimą, bet jis tą dieną nepavyksta, jį keiti kitu.
Ateinantis sezonas bus šiek tiek ramesnis, iš aukščiausio lygio varžybų laukia tik Europos čempionatas. Aišku, dalyvausime ir Deimantinės lygos varžybose, į kurias, tikėkimės, nebereikės prašytis būti pakviestiems. Aną sezoną Andrius stabiliai mėtė 68 metrus, o šį būtų gerai ir 70 metrų ribą įveikti. Bet kuriuo atveju norėtume mėtyti ne prasčiau nei aną sezoną, nes ir konkurentai nesnaudžia. Pirmasis Europos ir pasaulio disko metikų penketas – labai pajėgus. Todėl nerimą kelia valstybės sporto politika.
– Kalbate apie vėl laukiamą aukščiausio sportinio meistriškumo atletų rengimo reformą?
– Tai ne atsitiktinumas, kad šiais metais Andrius pasiekė tokį laimėjimą – jam tapti pasaulio čempionu šiemet buvo sudarytos maksimaliai visos sąlygos. Kineziterapeutą turėjome tada, kada reikėjo, ir tiek, kiek reikėjo. O Andriaus be masažo neįsivaizduoju. Jis yra raumenų kalnas ir jo neišmasažavus kitą dieną tikėtis normalios treniruotės neįmanoma. Po Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reformos nuo šių metų sausio 1 d. sportininkams buvo priskirti kineziterapeutai. Sakyčiau, šios reforma teigiama pusė mums davė apčiuopiamų rezultatų.
Olimpinis centras buvo gerokai apvalytas ir optimizuotas. Jame liko, nebijau to pasakyti, tik elitiniai treneriai, o kas visų mūsų laukia nuo kitų metų sausio 1-osios – visiška nežinia. Iki šiol daugiau klausimų nei atsakymų: kas bus su aukščiausio lygio sportininkais, jų treneriais, medicininiu personalu, kas bus su perspektyvine pamaina – būsime atleisti iš LOSC, pervesti į federacijas, o kas toliau?
– Kuo, jūsų manymu, ydinga naujoji Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) teikiama aukščiausio meistriškumo sportininkų rengimo tvarka, pagal kurią jie iš LOSC pereina federacijų globon?
– KKSD vadovo Edžio Urbanavičiaus ir šalininkų reformos esmė – mes turime rinktis Europos modelį, kurio apačioje yra sporto klubai. Tą girdėjome ir per Seimo posėdį, šiai minčiai pritarė Seime dirbantys buvę garsūs sportininkai – Sergejus Jovaiša, Virgilijus Alekna. Norime eiti pavyzdingos Europos, demokratijos link, bet pasižiūrėkime į realybę. Gal piramidės pagrindas klubai yra gerai, bet pasakykite bent vieną lengvosios atletikos klubą Lietuvoje. Pats didžiausias lengvosios atletikos klubas „Cosma“, įkurtas Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidento Eimanto Skrabulio, nė vienam treneriui atlyginimų nemoka, nė cento už bazes neišleidžia – viskas kitų sąskaita. Juk sportininkus užaugina, paruošia, treneriams pinigus moka sporto mokyklos. Tai koks čia klubas ir koks tas piramidės pagrindas? Iš klubo, kuriam atstovauja A.Gudžius, nesu gavęs suplyšusių marškinėlių.
Lietuva – ne klubinės sistemos šalis. Pas mus – aš kalbu apie lengvąją atletiką, negaliu pasakyti, kaip yra krepšinio, plaukimo ir kitų sporto šakų klubuose – klubų kaip tokių nėra. Pasikartosiu – visus sportininkus paruošia sporto mokyklos, jeigu būtų priimtas sprendimas, kad sporto mokyklas lankantys sportininkai negali būti jokio klubo nariai, numirtų visi klubai, numirtų ir visa E.Urbanavičiaus sistema.
– Jau kelerius metus sporto bendruomenė draskoma nesutarimų, o siūlomos permainos sulaukia audringos reakcijos. Pastaroji KKSD reforma rengiama dėl aiškumo ir skaidrumo, kurių skirstant sporto pinigus esą trūksta.
– Į KKSD atėjus taip vadinamam šalies sporto ministrui E.Urbanavičiui Lietuvos sporte daromos ne reformos, kurios būtų įgyvendinamos teisėtų, normalių dalykų pagrindu, o, drįstu pasakyti, jovalas, ardomoji veikla. Ką mes matome – tai nepamatuotas ambicijas, neatsakytus klausimus ir mistines idėjas, kurias puolama įgyvendinti visiškai nežiūrint į realią situaciją.
E.Urbanavičiaus arkliukas – bus daugiau skaidrumo. Kokio dar skaidrumo? Pasižiūrėkime, kaip dabar rengiamos paprasčiausios sporto stovyklos: į jas įtraukiami kokie tik nori žmonės, ar jie verti, ar neverti – niekas nežiūri, nes federacija tą daro savo nuožiūra. Kaip žmogui pakliūti į stovyklą, irgi nežinia – nei kriterijų, nei kokio nors viešumo nėra. Seime per posėdį KKSD vadovui sakiau, kad kol kas nėra svertų, kaip patikrinti federacijas. Ir jis sutiko, kad nėra.
Jeigu kas nors paklaustų du trečdalius su geriausiais Lietuvos sportininkais dirbančių trenerių, jie pasakytų, kad aukšto meistriškumo pinigai turi būti palikti LOSC. Juk niekas nesuteikia jokių garantijų, kad federacijoms atidavus sporto pinigus jie bus tinkamai skirstomi. Pirmiausia federacijose turi būti sukurta aiškumo ir skaidrumo sistema.
– O ką reiškia dabar nėra atsakomybės? Ar jūs, kaip treneris, nežinote, už ką esate atsakingas?
– Čia yra demagogija ir nieko daugiau. Nei LOSC, nei LTOK nėra atsakingi už rezultatus. Už juos yra atsakingas tik sportininkas ir treneris. O visa kita tik demagogija.
– Iki sausio liko nepilni trys mėnesiai, bet iki šiol visi geriausi šalies sportininkai ir jų treneriai nieko tiksliai nežino. Kaip manote, ar tik sausio 1-ąją sužinosite, kas bus toliau, ar anksčiau gausite atsakymus į jums rūpimus klausimus?
– Abejoju, ar iki to laiko bus bent kas paaiškinta. Lietuvos trenerių profesinės sąjungos atstovai sakė, kad nuo kitų metų sausio 1 d. KKSD biudžete nenumatyta pinigų skirti LOSC. Vadinasi, nors dar šnekamasi, neva bandoma rasti sprendimą, bet iš tiesų traukinys jau važiuoja sava vaga. Vėl kviečiami į Seimą federacijų atstovai. Bet ką tai reiškia kviesti žmones, kuriems žadi pervesti sporto pinigus – argi bus prieštaraujančių?
O įsiklausyti reikėtų į vieną menką faktą. Liko 16 tvirtų federacijų, kurios turi aukšto meistriškumo sportininkų. Iš šių šešiolikos dvylika federacijų yra už tai, kad būtų paliekamas Lietuvos olimpinis sporto centras. Ne federacijų atstovus, o aukščiausio meistriškumo sportininkus ir bent po vieną trenerį reikia susodinti, paklausti nuomonės ir viskas pasidarytų aišku.
Netgi atsakingai galėčiau pasakyti, kad yra ne keturios federacijos, kurios nori, kad LOSC neliktų sportininkų rengimo funkcijos, o trys, nes lengvosios atletikos visuomenės, trenerių niekas neklausė – tą E.Skrabulis nusprendė. Bet prezidentas nėra federacija.
– Tarp planų, reformų, institucijų, procentų, eurų ir kablelių kažkur pasimeta pats sportininkas.
– Sportininkams reikia padėti, o ne trukdyti. Sporto galva yra departamento valdžia, o dabar ši valdžia tik daro žalą Lietuvos sportui. Kažkada žmonės buvo nusipelnę Lietuvos sporto treneriai. Dabar nebeliko nusipelniusių, yra tik kategorijos. Dabar mes lyg šaltkalviai – jie turi, regis, keturias, o mes šešias kategorijas. Tai tik dar vieno padaryto chaoso iliustracija.
– Šaltkalvis lyg nebuvote, o štai poeziją rašėte, o gal teberašote. Kaip kuriate eiles – vienu atokvėpiu, kaip ir mesdamas diską, ar ties posmeliu tenka ilgėliau parymoti?
– Anksčiau poeziją rašiau, bet kai truputį apmirė Lietuvoje poezija, taip ir mano sieloje apmirė poezijos jausmas. O eilėraščius rašydavau taip pat, kaip ir diską sviesdavau – vienu mostu. Spontaniškai eilės guldavo, ilgai galvoti nereikėdavo. Jų būdavo prirašyta mano sportiniame asmeniniame dienoraštyje.
– Abu su A.Gudžiumi esate žvejai. Pasaulio čempionato auksą jau sužvejojote. O kokį dabar esate numatę masalą kabinti ir kokį laimikį žvejoti?
– Europos čempionate norėtume ne prasčiau nei pasaulio pirmenybėse pasirodyti. Kol kas apie rezultatus kalbėti dar anksti, bet ir Europos pirmenybių medalio norėtume, nes neturime. Dar yra minčių galbūt pavasarį nuvykti į Ameriką – ten, kur vėjai pučia. Ne vien su Andriumi, bet ir su antru pasaulio čempionate likusiu švedu Danieliu Stahliu bei bronzą iškovojusiu amerikiečiu Masonu Finley susitikti ir pasivaržyti. Tokie planai, bet ir gyvenimas savo planus diktuoja. Uždaviniai didžiuliai, o kaip bus – matysime, viskas Dievo rankose.
