R.Drazdauskaitė yra viena pajėgiausių šalies lengvaatlečių: 2015-ųjų pasaulio čempionate ji iškovojo Lietuvos maratonininkams rekordiškai aukštą 11-ąją vietą, o pernai žemyno pirmenybėse bėgdama pusmaratonį finišavo ketvirta.
Gijimas ir atsigavimas po traumos – sunkus,varginantis, tačiau šiuo periodu lengvaatletė atrado naujų pomėgių ir išbandė save trenerės darbe.
– Kaip viskas klostėsi patyrus tokią traumą?
– Jaučiausi prastai, praktiškai negalėjau nieko daryti. Labai noriu padėkoti chirurgui Liudui Bazarui už tai, kad sutiko mane skubiai operuoti.
Trauma buvo labai rimta: nusitraukiau priekinį, galinį ir šoninį kojos raiščius, taip pat pažeidžiau meniską ir girnelę. Po operacijos buvo sunku ir labai skaudėjo, turėjau vaikščioti su gipsu ir ramentais. Gyvenau tarsi etapais: laukiau, kol praeis skausmas ir nebereikės keltis naktį gerti vaistų, vėliau laukiau reabilitacijos, po to – įtvaro nuėmimo.
Buvo daug skausmo, daug ašarų, daug visko, bet juk nieko nėra neištveriamo.
– Po kiek laiko vėl galėjote pradėti bėgioti?
– Pirmasis bėgimas buvo rugpjūtį. Tuo metu dar negalėjau iš tikrųjų normaliai sportuoti. Iš pradžių bėgiojau po keturis – penkis kilometrus. Labai lėtai: kilometrą nubėgdavau maždaug per 6 minutes . Buvo kažkoks košmaras: būdavau visa raudona ir neįsivaizdavau, kaip galėjau bėgti greičiau. Noras buvo didelis, bet koja ribojo galimybes.
Reabilitacija buvo ilga. ją atlikau Kaune, centre „Pirmas žingsnis“. Esu labai dėkinga tiek kineziterapeutui Mariui Bražuliui, tiek visam personalui. Jie ne tik padėjo man greičiau atsistatyti po traumos, tačiau padėjo ir psichologiškai: neleisdavo pasiduoti atėjusiems sunkumams.
Vasaros pradžioje dažnai myniau dviratį ir daug vaikščiojau. Pulsas buvo be galo aukštas, nors visada, kai sportavau jis būdavo žemas.
Tačiau viskas palaipsniui gerėja. Dabar jau galiu bėgti ir matau, kad tobulėju. Dabar net gyvenimas pasidarė mielesnis ir gražesnis.
– Kaip dabar atrodo jūsų treniruotės?
– Ryte einu į sporto klubą, mankštinu koją, darau bendro fizinio parengimo pratimus. Po traumos labai sunyko raumenys, todėl dabar stengiuosi juos atgaivinti. Po sporto klubo lankausi pas kineziterapiautą, kur man pratempia raumenis. Paskui prasibėgu. Dabar jau galiu nubėgti ir po 15 kilometrų.
Vakarinėje treniruotėje vėl darau bendro fizinio parengimo pratimus. Dabar tikslas – visiškai atkurti kojos lenkimą, kurį pagerinti galima ją lankstant per skausmus. Šitos procedūros tikrai nėra malonios, tačiau norint atsigauti kuo greičiau, reikia daug su savimi dirbti.
Atradau naują dalyką – „Jamm fit“ treniruotes, kurios padeda greičiau atsiigauti kūnui.
- Persikėlėte į Kauną ir tapote bėgimo trenere. Kas paskatino tokį sprendimą?
– Dar ne visai gyvenu Kaune, tačiau daugiausia laiko iš tiesų praleidžiu šiame mieste. Jau kelis metus padedu Remigijui Kančiui su treniruočių planais. Sekėsi neblogai, todėl nusprendžiau ir pati pradėti treniruoti. Kaune subūriau savo bėgikų – mėgėjų komandą tiems, kurie nori tobulėti.
Man patinka bendrauti su žmonėmis, dalintis savo informacija, patirtimi. Labai svarbu, kad žmonės nori bėgioti, domisi, kaip taisyklingai tą daryti.
Žinoma, jeigu ne trauma greičiausiai aš jų netreniruočiau. Dabar turiu daugiau laiko, todėl ieškojau, kaip jį užpildyti.
– Kada galėsite sugrįžti į varžybas?
– Aš manau, kad iki pavasario atsigausiu. Vasarą Berlyne vyks Europos čempionatas, todėl tikiuose, kad man pavyks pasiekti gerą formą ir bėgti maratoną.
Daktarų prognozės yra džiuginančios. Tokio pobūdžio traumos dažnai pasitaiko krepšininkams ir slidininkams, bet po metų jau gali žaisti. Tikiuosi, praėjus metams galėsiu vėl dirbti visu krūviu.
– Galbūt mąstote apie dalyvavimą Tokijo olimpiadoje?
– Žinoma. Jeigu apie tai negalvočiau net neapsimokėtų sportuoti. Vienas pagrindinių tikslų būtų dalyvauti šiose olimpinėse žaidynėse.
Tačiau liko treji metai. Laukia Europos ir pasaulio čempionatai. Viskas eina palaipsniui: iš pradžių Europos čempionatas, paskui pasaulio pirmenybės ir tuomet Tokijo olimpiada. Noras yra didelis, bet dar nežinia, kas per tuos likusius metus gali įvykti.
