Viskas prasidėjo nuo to, kad E. Karaškienei labai patiko sibiro haskių veislė.
„Mačiau juos filmuose ir žinojau, kad kai turėsiu šunį, tai būtinai bus haskis ir bus juodas su žydromis akimis. Pirmą šunį mes pirkome be dokumentų, nes tada dar atrodė, kad to nereikia. Nusipirkom pirmąją kalytę Boną, o kai jai buvo 3 mėnesiai, mano vyras parsinešė laikraštį, kurio pirmajame puslapyje pamatėme Indrė Daujotienės su savo šunų kinkiniu nuotrauką. Mes jau turėjom haskytę, pagalvojom, kad reikia nuvažiuoti pažiūrėti, kaip viskas vyksta.“
Pirmosios varžybos paliko įspūdį.
„Susipažinome su klubo prezidentu, jis papasakojo apie šį sportą. Kai Bonai suėjo metai, vyras pradėjo dalyvauti varžybose, o aš tuo metu laukiausi pirmo vaiko, todėl dalyvauti sportuoti negalėjau Kai nusprendžiau irgi dalyvauti varžybose, mes dar neturėjome antro šuns, todėl negalėjome varžytis kartu su vyru“, - pasakojo E.Karaškienė.
Problemą išspręsti padėjo „Facebook“ parašytas prašymas paskolinti šunį dalyvavimui varžybose. Atsiliepė vienas žmogus, kuris sutiko paskolinti savo šunį, taip pat haskį.
„Taip išėjo, kad dvejus metus dalyvavau varžybose su skolintu šunimi. Kai Bonai buvo beveik dveji, mes įsigijome antrą šunį. Luna yra mūsų greičiausias arkliukas su pačiais didžiausiais titulais. Mano vyras 2011 metais pausaulio čempionato paspirtukų klasės varžybose laimėjo antrą vietą, o 2013 su ta pačia kalyte pasaulio čempionato dviračių klasės rungtyje buvo pirmas. Mūsų Luna yra pasaulio čempionė, vėliau tapo ir Europos čempione", - kalbėjo E.Karaškienė.
„Kai Lunai buvo ketveri ji atsivedė keturis šuniukus ir mes vieną pasilikom. Tai yra Eri. Mano vyras jau buvo ją pardavęs, tačiau aš sugebėjau jį įtikinti, kad man tikrai Eri reikia. Vyras tuo metu jau buvo užsisakęs dar vieną šunį: Kurcharo mišrūną, specialiai veistą kinkinių sportui. Iškilo klausimas, ar mes bute galėsime išlaikyti keturius šunis? Bet nusprendėme: jeigu jau turime tris, kodėl negalime išlaikyti ir ketvirto", - sakė E.Karaškienė.
Iš pradžių Karaškos savo šunį veždavo į bendras treniruotes su kinkinių sporte patyrusiais šunimis. Pasak E. Karaškienės, tai yra lengviausias būdas išmokyti šunį kinkinių sporto specifikos: „Atsiradus kitiems šunims, Bona jau buvo patyrusi šiame sporte, todėl mokyti kitus šunis buvo daug lengviau. Vedžiodami šunis visą laiką kartojame komandas, kad jie atsimintų į kurią pusę sukti. Eini pasivaikščioti, sakai „džy“ ir suki į dešinę, sakai „hai“ ir timpteli į kairę.“
„Mes su vyru eesam lengvaatlečiai, vyras dar intensyviai treniruojasi ir su dviračiais, todėl treniruotės gaunasi natūraliai. Pačiam žmogui reikia daug daugiau treniruotis negu šuniui. Šuo iš prigimties yra daug greitesnis už žmogų, todėl reikia labai daug dirbti, jeigu nori pasiekti gerų rezultatų su kinkiniu, nes tai yra duetas. Rezultatas niekada nebus geras, jeigu bus pasirengęs tik vienas", - pasakojo E.Karaškienė.
Kaip aplinkiniai reaguoja į šį netradicinį sportą? E. Karaškienei vieni sako, kad tai gyvūnų kankinimas, kiti stovi ir stebi, nes jiems tai nauja ir įdomu.
„Aš manau, kad tai nėra kankinimas, nes šuns prigimtis yra bėgti. Jeigu gyvūnas to nenorėtų – nebėgtų“, – teigė E.Karaškienė.
