Niekas nesikeičia ne tik dėl nesamo nacionalinio stadiono, kuris anksčiau buvo lyg rakštis, o dabar visi susitaikė su situacija – niekas nei juokiasi, nei verkia, nes žino, kad kitaip nebus.
Taip ir nacionalinis baseinas vis dar lieka tik popieriuje, nors daugybę kartų lopytą ir ramstytą Lazdynų baseiną Vilniuje pavyko staigiai nugriauti. Prieš tai dar spėjus sukišti tūkstančius į pagražinimą prieš šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės varžybas. Bet griauti visais laikais buvo lengviau nei statyti.
R.Meilutytės pergalių paskatintas plaukimo bumas jau ima atslūgti, nes mūsų Auksinė Žuvelė – ne robotas, kurį galima užprogramuoti vien medaliams.
Nors Kaune augusi, savo gimtąjį miestą mylinti plaukikė visada pabrėždavo, jog jai jauku namuose treniruotis ir gyventi, lietuviška realybė kirto net olimpinei čempionei.
Vienintelis Lietuvoje padoriai įrengtas „Girstučio“ baseinas Kaune irgi buvo ištuštintas, todėl grįžusi iš varžybų užsienyje R.Meilutytė vasarą galėjo treniruotis nebent treniruoklių salėje arba ežere.
Prasidėjus mokslo metams vandens baseine atsiras, tačiau jis bus labai brangus.
Todėl Plaukimo federacija ėmė skaičiuoti ir pamatė, kad pigiau yra sumokėti už baseiną R.Meilutytei tolimojoje Australijoje, o ne Kaune.
Iškalbingas faktas, parodantis tragišką situaciją Lietuvoje ir kartu įspėjantis, kad nacionalinis baseinas, net jei jis bus pastatytas, gali būti neįkandamas olimpiečiams, jei nebus sukurta tinkama sportininkų rengimo sistema.
Beje, ir dabar kasmet šimtai tūkstančių eurų skiriami mistinėms mokymo plaukti programoms. Bet kaip jos vykdomos, jei baseinuose nėra vandens?
