Seulo, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvė, 1997 m. pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, Lietuvos septynkovės rekordininkė 50 metų Remigija Nazarovienė jau 13 metų gyvena Estijoje.
Ji čia treniruoja lengvaatlečius – iš pradžių ugdė didelio meistriškumo sportininkus, o dabar dirba su vaikais ir jaunimu.
„Net nepastebėjau, kaip tie metai pralėkė. Gyvenu Estijoje, o mano mintys – Lietuvoje. Tik savo jubiliejų, kuris buvo birželio 2 dieną, švenčiau Lietuvoje su artimaisiais.
Mūsų šeima – didelė, visi puikiai sutariame ir bendraujame. Ir per gimtadienius, ir per liūdnas šventes“, – pasakojo R.Nazarovienė.
– Ar dar nepabodo svetimoje šalyje?
– Ne. Dirbu mėgstamą darbą, turiu puikias sąlygas. Pirmaisiais metais manęs laukė dideli iššūkiai: viena yra pačiai sportuoti ir visai kas kita – dirbti trenere.
Subūriau gerą daugiakovininkų komandą, įsisukau į rutiną ir net nepastebėjau, kaip prabėgo 13 metų.
Trys mano auklėtiniai dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse, 2009 metais vienas dešimtkovininkas laimėjo Europos uždarųjų patalpų čempionato septynkovės varžybas, viena septynkovininkė pasiekė Estijos uždarųjų patalpų penkiakovės rekordą, kuris iki šiol nėra pagerintas.
2011 m. mūsų daugiakovininkų komanda, kurioje buvo ir trys mano auklėtiniai dešimtkovininkai, laimėjo Pasaulio taurę.
Dabar treniruoju vaikus ir jaunimą nuo 8 iki 19 metų, man tai – nauja patirtis.
Norėtųsi nepamiršti to, ką sukaupiau dirbdama su didelio meistriškumo lengvaatlečiais. Konsultuoju kai kuriuos pavienių rungčių lengvaatlečius, mano pagalbos prašo Norvegijos, Suomijos sportininkai.
Estų lengvaatlečiai turi puikias sąlygas. Taline veikia trys šiuolaikiški šilti lengvosios atletikos maniežai, yra vienas geras stadionas, kuriame rengiamos aukšto lygio varžybos. Prie maniežo dar yra vienas nestandartinis stadionas.
Mūsų maniežuose dažnai varžosi Lietuvos, Norvegijos, Suomijos lengvaatlečiai. 2011 m. žiemą jėgas čia bandė ir garsusis amerikietis Ashtonas Eatonas, pagerinęs jam priklausiusį pasaulio vyrų septynkovės rekordą. Atletas sakė, kad net Amerikoje ne visur yra tokios salės kaip Estijoje. Sportuoti čia gali bet kas.
Vaikai sumoka 1,50 euro, suaugusieji – 4,50 euro, ir sportuok nors ir visą dieną. Yra persirengimo kambariai su pirtimi, ten truputį brangiau – 7 eurai. Viskas ypač patrauklu, nes mėgėjai gali sportuoti kartu su aukščiausio lygio sportininkais ir jiems nėra jokių suvaržymų, apribojimų.
– Kodėl 2004 metais pasirinkote būtent Estiją?
– Kai baigiau aktyviai sportuoti, iš pradžių nežinojau, ką daryti.
Mano vyras Andrejus Nazarovas, taip pat daugiakovininkas, Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis, dirbo treneriu gimtajame Taline ir, kol mąsčiau, ką veikti, estai pasiūlė treniruoti dvi jų septynkovininkes. Sutikau ir likau.
– Ar nesvarstote grįžti į Lietuvą ir papildyti mūsų trenerių gretų?
– Kai 2009 m. vienas mano auklėtinių tapo Europos uždarųjų patalpų septynkovės čempionu, atvažiavau į Lietuvą.
Norėjau dirbti Lietuvoje, tačiau man buvo pasakyta, kad nėra čia ką treniruoti.
– Tačiau kažkuriuo laiku dirbote su Austra Skujyte.
– Taip. Rodos, 2008 metais Austra man paskambino ir paprašė padėti. Pasakiau: atvažiuok, pabandysime, pas mus geros sąlygos. Su mano auklėtiniais Austra dalyvavo treniruočių stovykloje.
Atvažiavau į Kauną, daugiakovininkė pagerino asmeninį žiemos rekordą, pateko į Europos uždarųjų patalpų čempionatą.
Tačiau netrukus iš Austros išgirdau, kad ji toliau nori treniruotis viena. Kaip mūsų keliai susikirto, taip ir išsiskyrė.
– Puikus dešimtkovininkas buvo ir jūsų vyras A.Nazarovas, su kuriuo šeimą sukūrėte prieš Seulo olimpines žaidynes.
– Taip, jis Estijai atstovavo Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. Sportas mus ir suvedė, ir išskyrė.
Baigęs sportinę karjerą Andrejus pradėjo dirbti treneriu, daug jam padėjau.
Tačiau nuo 2006 m. mūsų santykiai pašlijo ir 2009 m. oficialiai išsiskyrėme.
Norėjau grįžti į Lietuvą, tačiau dviem savo auklėtinėms daviau žodį, kad bent vieną jų parengsiu Pekino olimpinėms žaidynėms, ir savo žodį ištesėjau.
Šeimoje augo sūnus Deivydas, jam balandžio 22 d. sukako 26-eri. Jis iš pradžių žaidė krepšinį, o dabar gyvena Briuselyje ir, mano dideliam nustebimui, yra diskžokėjas, jau metus kuria muziką.
– Ar palaikote ryšius su Lietuvos lengvaatlečiais?
– Kai Lietuvos sportininkus pamatau per varžybas, stovyklas, visuomet su jais pabendrauju, labai džiaugiuosi juos matydama. Smagu pasikalbėti lietuviškai, savo gimtąja kalba.
Mano motina ir patėvis pyksta, kad dirbu Estijoje, bet tokia mano dalia. Lietuvoje man niekas nepasiūlo darbo.
Viską reikėtų pradėti nuo nulio, o aš norėčiau dirbti ne su vaikais, o ką nors rimtesnio, kol man dar nėra 60 ar 65-erių.
Treneris negali šlubuoti, jis turi degti kaip lemputė.
