Rumšai iki šiol neturi galutinių išvadų, dėl ko gegužės pradžioje staiga mirė jų 21-erių sūnus.
Kaip ir tėvas, jis buvo pasirinkęs dviratininko kelią, tapo Lietuvos čempionu ir sėkmingai mynė pedalus Italijoje, kur jau beveik 20 metų gyvena Rumšų šeima.
Raimondas Rumšas ir Edita Rumšienė iki šiol kiekvieną dieną prisimena dramatiškus tų dienų įvykius ir neranda atsakymo, kodėl niekuo nesiskundęs jų sūnus turėjo išeiti taip anksti.
Galbūt jį buvo galima išgelbėti, jei Lukos miesto medikai nebūtų numoję ranka į įspėjančius simptomus?
Tyrimą nuspręsta pratęsti
Tyrimas mirties priežasčiai nustatyti buvo pradėtas Lukos miesto prokuratūros iniciatyva. Tam buvo duoti 3 mėnesiai, tačiau jų neužteko, todėl tyrimą nuspręsta pratęsti.
Raimondas sakė nežinantis, kodėl priimtas toks sprendimas ir kokios informacijos dar trūksta teisėsaugai: „Skrodimo rezultatus turėjo paskelbti per 90 dienų, bet pagal įstatymus jie turi teisę prašyti pratęsti terminą dar pusei to laiko – 45 dienoms. Tad išvados gali būti tik rugsėjo pabaigoje.“
Abejonių dėl tyrimo objektyvumo neslepia ir Edita: „Jie vilkina laiką, matyt, nori laiko apgalvojimui. Nes kai nėra tikslaus atsakymo, turbūt laukia, gal kas nors išlįs, gal kas paaiškės. Kai baigiasi terminas ir tau neduodama jokių atsakymų, o dar pratęsiamas laikas, tai jau atrodo keistai.“
Esą atmesta ir per didelio nuovargio versija, nes visi jo tyrimai buvo geri. Organizmui tik trūko vandens.
Sportininko sveikata buvo nuolat tikrinama, kasmet daroma kardiograma, o naujausi kraujo tyrimai daryti vos kelios valandos prieš mirtį.
Nualpo draugės namuose
Pasak tėvų, Linas niekada neturėjo jokių bėdų dėl sveikatos, o visas medikų patikras pereidavo iš pirmo karto. Kodėl netikėtai sustojo Lino širdis – tėvams iki šiol ramybės neduodanti mįslė.
Rumšai beveik tikri – jų sūnus būtų gyvas, jei medikai būtų suteikę rimtesnę pagalbą tuomet, kai jis gegužės 1-ąją pirmą kartą nualpo draugės namuose. Tada šeima buvo išlydėjusi į varžybas vyresnį sūnų Raimondą.
„Jis nualpo apie antrą valandą dienos. Mes buvome ką tik atvažiavę į vyresniojo sūnaus lenktynes. Man paskambino Lino draugė ir sako: Edita, ką daryti, nes Linas be sąmonės? Aš sakiau: tu juokauji? Žadink, duok vandens. Atrodė, kad nesąmones šneka. Paskui ji sako: palauk, jau atsigauna.
Po to ji pasakojo, kad viskas atsitiko labai netikėtai. Jis kėlėsi nuo lovos eiti valgyti ir keldamasis apalpo. Ji sakė iš pradžių net pamaniusi, kad juokauja. Bet sakė pamačiusi, kad pradėjo kažkokius keistus garsus leisti.
Vėliau atbėgo jos mama. Pradėjo purtyti, ir jis atsibudo. Pradėjo klausinėti, kaip jaučiasi, o jis nieko neprisiminė. Jos iškvietė greitąją pagalbą – atvažiavo, padarė kardiogramą ir išsivežė į ligoninę. Jam pakeliui pasidarė bloga, jis vėmė.
Bet jis, kaip visada, šypsojosi ir sakė: man viskas gerai.“
Medikai numojo ranka
Rumšai sako tik vėliau supratę, kad šie simptomai įspėjo apie gresiančią rimtą bėdą.
Tačiau medikams jie nepasirodė rimti.
Gegužės pirmoji Italijoje – ne darbo diena, todėl netikėtai nualpusį vaikiną apžiūrėjo tik budintis gydytojas, į prašymą kviesti kardiologą buvo numota ranka.
„Daugeliui atrodo, kad nebuvo suteikta reikiama pagalba. Mes nesame medikai, kad žinotume, kokie tie simptomai būna, bet kas su tuo susidūręs, jiems atrodo, kad tie simptomai buvo būdingi širdies ligoms.
Kai su tokiais simptomais atvažiuoja 80-metis, jo niekas nepaleidžia po dviejų valandų namo. O jei tai nutinka jaunam, žiūrima pro pirštus.
Ji tik vėliau sužinojo, kad gydytojai, esant tokiems simptomams, turėjo atlikti kur kas daugiau rimtesnių tyrimų. Linas iš ligoninės buvo išleistas apie 18 val. vakaro, padarius tik kardiogramą ir pagrindinius kraujo tyrimus.
„Jam padarė kardiogramą, bet jos niekas taip ir nematė. Ji kažkur pradingo. Padarė kraujo tyrimus, bet pagal juos nieko įtartina nepastebėjo.
Linas neteko sąmonės ramybės būsenos, neužsiimdamas kokia nors aktyvia veikla, vėmė ir labai stipriai prakaitavo. Visi šie simptomai rodė, kad jam kažkas negerai su širdimi. Medikai turėjo atidžiau stebėti, nors jis ir atsigavo, sėdėjo ir sakė, kad gerai jaučiasi“, – įsitikinusi mama.
Jai keisčiausia, kad greitosios pagalbos medikai Liną išleido namo kaip sveiką, išrašę vaistų tik nuo skrandžio sutrikimų.
Tragedijos nenujautė
Lino gyvybė užgeso namuose – nepraėjus nė 24 valandoms po apsilankymo ligoninėje. Nepaisant prieš tai buvusio sunegalavimo, E.Rumšienė sakė tragedijos dieną nepastebėjusi nieko įtartina.
Rytas šeimoje prasidėjo įprastai. Linas pasidarė įprastus kraujo tyrimus ir nusipirkęs pakelėje šviežios duonos grįžo namo papusryčiauti.
„Buvo normali diena, vaikai ėjo į mokyklą. Dukra Rasa turėjo eiti vėliau ir aš ją vėliau vežiau. Mes išvažiavome apie 10 val. 15 min., o 10 val. 30 min. paskambino Raimondas...
Mes ką tik sėdėjome kartu prie stalo, šnekučiavomės, juokavome. Aš išvažiuodama jį palikau pusryčiaujantį, jis niekuo nesiskundė. Sakė, kad pavalgys ir važiuos į treniruotę. Buvo pasiruošęs net sumuštinių“, – pasakojo mama.
Jau nebekvėpuojantį Liną virtuvėje rado vyresnysis brolis Raimondas.
„Jis dar bandė gelbėti, skambino į greitąją, mėgino daryti dirbtinį kvėpavimą, – prisiminė E.Rumšienė. – Lino vienas skruostas buvo truputį nubrozdintas, tai mes manome, kad sėdint prie stalo jam pasidarė negera. Nes jei būtų nukritęs stovėdamas, tai dėl smūgio ant plytelių gal būtų koks guzas ar dar kas nors, o to nebuvo.“
E.Rumšienė sakė iki šiol kasdien permąstanti kiekvieną tragiško ryto sekundę: „Atrodo, tavo namai – tavo tvirtovė. Atrodo, kad namuose taip tikrai negali nutikti. Atrodo, mūsų daug tuose namuose, bet kažkaip tai atsitiko tuo momentu, kai nieko nebuvo, nors prieš kelias minutes lyg ir buvome visi. Tai yra sunkiausia pripažinti.
O tai, kas nutiko ligoninėje, tai jau tegu būna ant jų sąžinės.“
Niekas nebūtų padėjęs?
Sūnaus netekusi motina mano, kad Linas dar būtų gyvas, jei medikai laiku būtų padarę viską, ką gali: „Mums ligoninėje sakė, kad tiesiog sustojo širdis. Dar sakė, kad net jei ligoninėje taip būtų atsitikę, jie niekuo nebūtų padėję.
Tai jų hipotezės, bet, matyt, reikiamu momentu nebuvo suteikta reikiama pagalba.“
Žmonai pritarė ir R.Rumšas: „Jei esi stebimas 24 valandas kiekvieną sekundę, tai yra didesnė galimybė gauti pagalbą laiku. Jie sako, kad gal galėjo trūkti elektrinio impulso širdžiai, bet tokių operacijų niekas iš karto nedaro, reikia laukti mėnesių mėnesius.
Šeima sakė neturėjusi jokios blogos nuojautos, nes Linas naujoje komandoje „Altopack-Eppela“ rodė puikius rezultatus, o prieš 10 dienų vykusiose varžybose finišavo trečias.
„Visiems tai buvo smūgis. Atrodo, gyveni gyveni ir tau kažkas iš viršaus mygtuką paspaudžia ir išjungia: viskas – „game over“ (žaidimas baigtas).
Aš nerandu jokio kito apibūdinimo, kad ir kiek kartų vis iš naujo persukame tą juostelę.
Atrodo, kaip gali nepastebėti tokio dalyko, jog kažkas tokio artėja? Regis, normalu yra ir tai, jog turi nugyventi kuo ilgesnį gyvenimą, nudirbti daug gerų darbų.
Toks kaip jis daug galėjo padaryti. Tokių, koks jis buvo, aplinkui mažai. Niekuo nesiskundė, visada patenkintas, niekam jokio blogo žodžio nepasakydavo.
Atrodo, kuo daugiau tokių žmonių žemėje, pasaulis tuo bus gražesnis. Suvoki, kad turėjai tokią Dievo dovaną, tačiau atėjo laikas ir viskas baigėsi.
Sunku su tuo susitaikyti ir išvis nežinau, ar pavyks.
Kiekvieną dieną – milijonai minčių: kodėl ir kaip?“ – liūdesio ir ašarų neslėpė E.Rumšienė.
Planuose – labdaros fondas
Rumšų šeima nusprendė nelaidoti sūnaus Italijos žemėje – urną su jo pelenais šeima kol kas saugo namuose.
„Mes ir patys neapsisprendę, kur gyvensime ir kaip. Italija vis dar atrodo kaip tarpinė stotelė. Jeigu grįšime į Lietuvą gyventi, parsivešime. Ten, kur būsime mes, ten ir vešimės. Daug kas jį pažinojo, gal norėtų kapą aplankyti, bet gali atvažiuoti pas mus į namus. Kas nori, atvažiuoja, mūsų durys atviros“, – kalbėjo dviratininko motina.
Rumšų šeima sakė Italijoje sulaukusi labai didelio žmonių palaikymo. „Altopack-Eppela“ komandos vadovai liepą jau surengė Lino atminimo varžybas.
Jo vardui įamžinti šeima norėtų atidaryti paramos fondą. Pirmasis darbas būtų surengti lenktynes gimtadienio proga spalį.
„Pirminė idėja net nebuvo mūsų, o draugų. Mums norėjosi užrakinti duris ir nieko neįleisti, bet kai pamatėme, koks yra žmonių solidarumas, palaikymas... Norisi, kad jo vardas gyvuotų – jam tai patiktų. Jis buvo toks teigiamas, turėjo tiek energijos, – kalbėjo R. ir R.Rumšai.
Visa šeima iki šiol jaučia Lino buvimą šalia. Vyresnysis sūnus Raimondas, taip pat minantis dviračio pedalus, po brolio mirties Italijoje laimėjo net trejas dviračių lenktynes.
Šias pergales jis skyrė broliui – kaip pats pripažino, iš aukščiau padėjusiam užlipti ant nugalėtojų pakylos.
