Taigi Lietuvos rinktinei nepavyko prasimušti tarp šešiolikos stipriausių Europos komandų, bet kovingas žaidimas nuteikia viltingai. O pasikeitusi 2020 m. Europos čempionato rengimo tvarka, pagal kurią į pagrindinį etapą keliaus ne 16, o 24 komandos, optimizmo prideda dar daugiau. Apie pasibaigusią atranką ir perspektyvas – pokalbis su Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Artūru Juškėnu.
– Treneri, iki patekimo į 2018 m. Europos čempionatą tereikėjo vieno žingsnio. Ko pritrūko?
– Tas žingsnelis iš tiesų labai didelis, nes reikėjo nugalėti arba pasaulio čempionus, arba pasaulio vicečempionus. Tik atrodo, kad viena pergalė – nedaug. Bet iš tikrųjų mums trūksta labai nemažai, kad nugalėtume tokias komandas. Sužaista buvo gerai, turėjome galimybių Klaipėdoje palaužti prancūzus arba su jais sužaisti lygiosiomis. Bet, kaip parodė vėlesni įvykiai, tai nieko nebūtų pakeitę, vis tiek nebūtume patekę. O tokioms pergalėms kaip Norvegijoje prieš norvegus dar reikia subręsti. To padaryti nepavyko net prancūzams. Tad nėra taip, kad mums trūksta labai mažai – reikia dirbti, arti ir kada nors ateis šventė ir į mūsų namus.
– Ko dar trūksta mūsų rinktinei?
– Daugelio didelių dalykų trūksta. Visų pirma Lietuvoje mes neturime nė vienos profesionalios rankinio komandos. Žaidėjai, išvykstantys į užsienį žaisti, važiuoja ne į elitinius klubus, kokiuose žaidžia prancūzų ar norvegų rinktinės nariai, o į tokius klubus, kuriuose reikia derinti darbus su rankiniu. Mes turime per mažai aukščiausio lygio žaidėjų, iš kurių galėtume sudaryti tokią rinktinę, kuri kaip lygi su lygiais kovotų su Europos elito komandomis. Tai didelis darbas, reikia didelių pajėgumų, reikia laiko. Bet perspektyvų yra: mūsų žaidėjai pasirašo vis geresnius kontraktus, rinktinė gana jauna – mano nuomone, penkerius metus dar tikrai puikiai gali gyvuoti. Reikia darbo, lėšų ir kažkas pavyks.
– Kokios stipriosios mūsų rinktinės pusės?
– Mūsų stiprybė nuo seno buvo kova, atsidavimas, pasiaukojimas, ryžtas, nusiteikimas, kova už Lietuvą. Individualiu meistriškumu mes nusileidžiame elitinėms komandoms, geriau mokame griauti, mažiau kurti. Bet griauti tikrai mokame – čia stiprioji mūsų pusė. Kai išmoksime dar ir kurti, nugalėsime ir elitą ar bent jau žaisime kaip lygūs su lygiais. Ir burtų reikia šiek tiek sėkmingesnių. Stipresnio pogrupio, kuriame dvi tokios elito komandos kaip Prancūzija ir Norvegija, jau nebegali būti. Blogesnių burtų būti negalėjo. Jeigu šiame etape būtume žaidę su Europos vidutiniokais, kas žino, gal šiandien jau ruoštume lagaminus į Kroatiją.
– Kuriose pozicijose lietuviai stipriausi?
– Šiuo metu, kad ir kaip būtų keista, mes turime daug gerų kairiojo pusiau krašto žaidėjų – didelių, tvirtų, žaidžiančių geruose klubuose. Tai Jonas Truchanovičius, kuris rungtyniauja aukščiausiojoje Prancūzijos ir Čempionų lygoje, ir Gerdas Babarskas, žaidžiantis antrojoje Vokietijos bundeslygoje. Dar jauni vaikinai iš „Dragūno“ į šią poziciją stipriai beldžiasi.
Centro grandis gera. Čia yra Aidenas Malašinskas, kuris žaidžia Zaporožės „Motor“ komandoje ir Čempionų lygoje, ir Benas Petreikis. Benas šiek tiek praradęs formą, bet tikėkimės, kad pasirašys gerą sutartį ir viskas bus gerai. Visos kitos pozicijos komplikuotos. Labiausiai – dešiniojo pusiau krašto, nes turime tik vieną žaidėją Mindaugą Dumčių, kuris gali tinkamai atstovauti rinktinei. Linijos žaidėjų irgi trūksta: Gintaras Cibulskis yra didelis, tvirtas vaikinas, bet šiuolaikiniam rankininkui kartais reikia stipriai ir greitai bėgti, o Gintaras nėra greitas. Antro visaverčio žaidėjo šioje pozicijoje neturime. Tadas Stankevičius čia gali žaisti, galbūt Benas Butkus ateityje pagelbės. Ir kairiojo krašto pozicija atvira, nes nėra ryškaus žaidėjo. Tikimės, kad pakeitęs klubą – iš Šveicarijos persikėlęs į Prancūziją – patobulės ir šią grandį sustiprins Skirmantas Plėta. Vartuose turime du lygiaverčius žaidėjus – tiek Vilius Rašimas, tiek Giedrius Morkūnas žaidžia pakankamai gerai, bet visada norisi, kad būtų dar geriau.
Centro grandis gera. Čia yra Aidenas Malašinskas, kuris žaidžia Zaporožės „Motor“ komandoje ir Čempionų lygoje, ir Benas Petreikis. Benas šiek tiek praradęs formą, bet tikėkimės, kad pasirašys gerą sutartį ir viskas bus gerai. Visos kitos pozicijos komplikuotos. Labiausiai – dešiniojo pusiau krašto, nes turime tik vieną žaidėją Mindaugą Dumčių, kuris gali tinkamai atstovauti rinktinei. Linijos žaidėjų irgi trūksta: Gintaras Cibulskis yra didelis, tvirtas vaikinas, bet šiuolaikiniam rankininkui kartais reikia stipriai ir greitai bėgti, o Gintaras nėra greitas. Antro visaverčio žaidėjo šioje pozicijoje neturime. Tadas Stankevičius čia gali žaisti, galbūt Benas Butkus ateityje pagelbės. Ir kairiojo krašto pozicija atvira, nes nėra ryškaus žaidėjo. Tikimės, kad pakeitęs klubą – iš Šveicarijos persikėlęs į Prancūziją – patobulės ir šią grandį sustiprins Skirmantas Plėta. Vartuose turime du lygiaverčius žaidėjus – tiek Vilius Rašimas, tiek Giedrius Morkūnas žaidžia pakankamai gerai, bet visada norisi, kad būtų dar geriau.
– Ar auga jaunų rankininkų, kurie galėtų įsilieti į rinktinę ir sustiprinti ją?
– Šią minutę didelės bėdos nematau. Kaip minėjau, penkerius ar šešerius metus rinktinė turi gana šviesias perspektyvas. Žvelgiant toliau dangus nėra toks giedras. Šiuo metu turime nemažą 1993–1996 m. gimimo vaikinų būrelį – apie 15, kuriems dar tik 19–23 metai. O rankinį galima sėkmingai žaisti iki 32 metų, taigi čia viskas neblogai. Bėda, kad daugelis jų yra tos pačios pozicijos žaidėjai. Be to, svarbu išvengti traumų, turėti visų pozicijų pajėgių žaidėjų – tada būtų galima kalbėti apie rezultatą. Bet visą šį ciklą mes nė vienų rungtynių nežaidėme su tokia sudėtimi, su kokia norėjome – nuolat trūko vieno, dviejų, o kai kada ir keturių pagrindinių žaidėjų.
– Iš kokios pozicijos žaidėjų turite didžiausią pasirinkimą?
– Kairiojo pusiau krašto pozicijos, kurią galima pavadinti naudingiausia. J.Truchanovičius, G.Babarskas, jiems už nugaros – Lukas Simėnas, Karolis Antanavičius ir Lukas Vanagas. Taigi penki vienos pozicijos žaidėjai – visi per du metrus ūgio, tvirti vyrai. Anksčiau ši grandis rinktinėje buvo labai silpna. Ji daug lemia varžybose, nes čia žaidžia galingi vyrai, kurie privalo stipriai stovėti gynyboje ir galingai atakuoti vartus iš toli. Šiandien ši Lietuvos pozicija tvirta, bet neturime jėgos kitoje pusėje. Viena priežastis – kairiarankių mažiau nei dešiniarankių.
– 2020 m. Europos čempionato rengimo tvarka bus kitokia – pagrindiniame turnyre žais ne 16, o 24 komandos. Ar tai padės Lietuvos rinktinei į jį patekti?
– Pagrindinis mūsų tikslas – prasimušti būtent į šį čempionatą. Dėl to įvyko ir rinktinės atjauninimas. Gal šioks toks dirbtinis, nes kai kurie vyresni vyrai dar galėjo atstovauti šiemet rinktinei, bet nusprendėme žiūrėti šiek tiek toliau į ateitį, duoti jauniems pažaisti avansu, kad 2020 metais jie jau jaustųsi rinktinėje gerai. Taigi pagrindinis tikslas – būti 2020-ųjų Europos čempionate. Bet kitais metais dar vyks atranka į pasaulio čempionatą. Joje tikrai nesiruošiame tik dalyvauti. Mėginsime prasibrauti į pasaulio čempionatą, o po metų, manau, turime būti rimtai subrendę kovoti dėl patekimo į Europos čempionatą. Žinoma, svarbu, kad pagrindiniai žaidėjai nepatirtų traumų.
