Tačiau dabar jau kelerius metus su Lietuvos sportininkais dirbantis 65-erių vyras be jokio akcento „ačiū“ taria savo auklėtiniams, kurie po olimpinių metų iš lėto grįžta į vėžes.
O tam, kad lietuviai vėl džiaugtųsi aukščiausios prabos čempionatų medaliais ir įsitvirtintų irklavimo elite, laiko išties prireiks.
Rio sidabrą iškovoję Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis vis dar bando įvarius valties įgulų variantus, o bronza pasipuošusi Milda Valčiukaitė po partnerės Donatos Karalienės sprendimo baigti karjerą vėl pratinasi prie Ievos Adomavičiūtės draugijos.
Nors 2020 metų Tokijo olimpiada dar gana toli, tačiau ketverių metų pasirengimo ciklą pradėjęs Lietuvos rinktinės konsultantas G.Postiglione įsitikinęs – atsipalaiduoti nėra kada.
Nors pačių sportininkų motyvacija italui abejonių nekelia, tačiau tiek jam, tiek Lietuvos irklavimo federacijai tenka susidurti su naujais rūpesčiais.
Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD) inicijavus sporto rėmimo pokyčius, geromis sąlygomis ir finansavimu negalintys pasigirti irkluotojai gavo kur kas daugiau savarankiškumo, negu jo norėtųsi.
Gyrė senąją sistemą
Iki šiol geriausi šalies irkluotojai savo reikmėms išnaudojo Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), tačiau dabar, kai didesnė atsakomybė kris ant federacijų pečių, iškilo daug sunkumų.
KKSD pagal naują projektą paramą federacijoms skirs tiesiogiai pagal aukščiausio meistriškumo sportininkų rezultatus, o jos pačios turės rūpintis treneriais, medicinos personalu bei treniruočių proceso organizavimu.
G.Postiglione pastebėjo, jog nauja sistema bus naudinga toms sporto šakoms, kurios jau iki šiol išugdė daug aukščiausio lygio sportininkų, tačiau kitos, dar tik kylančios, susidurs su finansinėmis problemomis.
„Girdėjau, kad sporto finansavimo sistema keičiasi. Jei sąžiningai, nežinau, kam tai daroma ir esu nustebęs. Dirbau daugelyje valstybių ir gali pasakyti – Lietuvoje sporto rėmimo sistema buvo geriausia. Būtent dėl to irklavime nuolat ir turime olimpiečių.
Sistema iki šiol buvo palanki ir mažesnėms, ne tiek privataus finansavimo sulaukiančioms sporto šakoms, kaip irklavimas, baidarių ar kanojų sportas. Mums bendra infrastruktūra buvo naudinga.
Toms federacijoms, kurios yra turtingesnės, rodo gerus rezultatus, tai nieko blogo, bet mažesnėms bus sunku. Kils problemų su treneriais, tuomet automatiškai ir su sportininkais.
Viskas bus gerai toms sporto šakoms, kurios stiprios jau dabar. Bet dar tik besivystančios neturės didelio finansavimo, todėl perspektyvos nekokios“, – aiškino italas.
Anot G.Postiglione, opiausiu klausimu taps būtent treniruočių sąlygų sudarymas bei kvalfikuotų specialistų paieška.
Iki šiol tai bendrai teikdavo LOSC, tačiau dabar mažesnėms federacijoms teks pačioms ieškoti personalo ir dėl jo konkuruoti su daugiau lėšų turinčiomis sporto šakomis.
„Kai atvykau, sistema buvo puiki – jei pradedi eiti teisingu keliu ir pademonstruoji rezultatą, paramą jau turi. Nesuprantu, kam kažką keisti.
Nors su nauja sistema federacijos taps savarankiškesnės, bet kartais susitelkimas į vieną vietą yra geresnė mintis – galima skirstyti pinigus, bazes, specialistus, personalą. Dabar šiais dalykais federacijoms reikės rūpintis pačioms. Tai neteisinga.
Irkluotojus pokyčiai smarkiai palies – tarkime, turėsime problemų su sporto medikais. Nesunku nuspėti, kad jie rinksis didesnį finansavimą gaunančias ir geresnes sąlygas galinčias pasiūlyti sporto šakas. Juk mes jiems negalime duoti kažko įspūdingo.
Be to, LOSC turėjome daug įrenginių, skirtų sportininkų fizioterapijai ir atsistatymui, o ateityje greičiausiai reikės pirkti savus. Tam pinigų federacijai atrasti bus labai sunku“, – nerimavo G.Postiglione.
Stebuklų tikėtis anksti
Nepaisant rūpesčių, Lietuvos irkluotojai šiais metais jau galėjo džiaugtis eksperimentų vaisiais – Europos čempionate keturvietė valtis užsikabino auksą.
Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys, Rolandas Maščinskas ir Aurimas Adomavičius maloniai nustebino G.Postiglione, tačiau kitiems sportininkams, anot specialisto, reikia duoti laiko.
„Metai po olimpiados yra skirti eksperimentavimui – išbandome vyrų keturvietę valtį, o po D.Karalienės pasitraukimo pasikeitė ir M.Valčiukaitės partnerė.
Joms iki aukso dar tolokai. Nors Ieva ir Milda kartu plaukė jaunimo varžybose, bet varžytis su suaugusiais yra visai kitaip.
Donata buvo labai patyrusi, o Ieva jaunesnė, nežinome, kaip seksis. Ji turi tikrai didelį potencialą, tačiau kol kas šiek tiek atsilieka nuo Mildos“, – dvivietės valties pajėgumą vertino jis.
Kovo mėnesį italas su Lietuvos irkluotojais buvo susitikęs treniruočių stovykloje Italijoje, kurioje pirmą kartą buvo aiškiai nustatytos gairės ateinantiems ketveriems metams.
„Tikslas yra ruoštis olimpiadai ir ten iškovoti vienu medaliu daugiau, nei Rio de Žaneire. Bet pirmiausia dar reikia kvalifikuotis Tokijui, o tai nebus paprasta. Tikiuosi maksimalių mūsų irkluotojų pastangų“ – kalbėjo jis.
Šiais metais lietuvių dar laukia pasaulio čempionatas, tačiau pasak G.Postiglione, jame stebuklų tikėtis neverta.
„Galbūt atsargiai galima galvoti apie du medalius ir tris finalus. Jei viskas bus gerai ir progresuosime, kaip aš tikiuosi, įmanomi ir trys medaliai. Bet garantijų nėra – olimpiečiai metus pradėjo šiek tiek lėčiau, tvarkėsi su senomis problemomis.
Dar turėsime treniruočių stovyklas Trakuose, mums jų reikia kuo daugiau. Juk kai sportininkai treniruojasi savarankiškai, kokybė tikrai nebūna pati geriausia“, – į ateitį žvelgė specialistas.
Perspektyvas reikia kurti patiems
Nuo G.Postiglione darbo Lietuvos rinktinėje pradžios praėjo beveik penkeri metai – du kartus geriausiu pasaulio irklavimo treneriu pripažintas specialistas pasikviestas 2012-aisias.
Nors per tą laiką irkluotojų rezultatai šoko aukštyn, tačiau pats italas labiausiai vertina ne konkrečius laimėjimus, o būtent pasiektą pastovumą.
„Sugebame jau kelis metus išsilaikyti elite. Manau, man atėjus, irklavime ir atsirado tas reikalingas rezultatų stabilumas.
Mažos šalys dažnai pasirodo banguotai – vienas olimpinis ciklas būna puikus, kitas – visiškai prastas. O Lietuvoje to nėra ir aš labai džiaugiuosi“, – tikino jis.
Kalbėdamas apie jaunąją kartą G.Postiglione užtikrino, jog mūsų sportininkai gali pasigirti pavydėtinu genų rinktinių, tačiau pridūrė – geros sąlygos lemia daug.
„Lietuvoje yra talentų, bet mums reikia juos ugdyti. Jaunus sportininkus atrasti sunku, naujoji karta nėra labai susižavėjusi irklavimu ir jiems dažnai įdomūs kiti dalykai.
Bet lietuvių genetika tinkama – reikia tiesiog irklavimą daryti patrauklesnį. Žinoma, todėl svarbūs ir tie patys finansavimo, sąlygų sudarymo klausimai“, – teigė treneris.
G.Postiglione indėlį jau įvertino ir patys lietuviai – praėjusių metų gruodį vykusiuose šalies sporto apdovanojimuose jis pagerbtas už pagalbą šalies sportininkams.
„Man toks apdovanojimas parodė, kad Lietuvoje esu vertinamas. Lietuviai mane sutinka labai šiltai – tai jaučiau nuo pat pradžių. Niekada net neatrodė, kad esu svetimšalis. Dėl to man buvo svarbu čia dirbti ir toliau“, – šypsojosi italas.
Jis pridūrė, jog su Lietuvos irkluotojais dar dirbs bent kurį laiką, tačiau iniciatyvą po truputį perduos rinktinės treneriui Mykolui Masilioniui.
„Kol būsime patenkinti vieni kitais, dirbsime ir toliau. Bet nesu jaunas, todėl stengiuosi savo žinias po truputį perduoti lietuvių treneriams, ypač M.Masilioniui.
Noriu, kad jis taptų savarankišku ir galėtų puikiai dirbti pats. Jis yra šalies ateitis“, – užtikrintai sakė G.Postiglione.
