Šis baidėsi kaip įmanydamas ir galiausiai lietuvė buvo priversta pasiduoti. L.Asadauskaitė negavo nė vieno taško ir taip nuplaukė jos viltys kovoti dėl medalių.
„Man ir juokinga, ir norisi verkti, bet nežinau paaiškinimo, kodėl taip atsitiko. Negaliu tuo patikėti. Žirgas tiesiog drebėjo. Iškart pajutau, kad jis kažko labai bijo“, – dar Rio lrytas.lt sakė L.Asadauskaitė.
32 metų sportininkė olimpiadoje užėmė 31-ąją vietą. Ar tik žirgas kaltas, kad L.Asadauskaitei nepavyko? Ką buvo galima daryti kitaip? O ką tenka nurašyti nugarą atsukusiai sėkmę? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjo su Pekino žaidynėse sidabrą iškovojusiu penkiakovininku Edvinu Krungolcu.
– Mūsų penkiakovininkų pasirodymą olimpiadoje turbūt galima pavadinti nesėkmingu. Jūs taip pavadintumėte?
– Čia – labai švelniai. Galima – tragišku, siaubingu, bet tai iš tikrųjų nesėkmė.
– Didžiausią nuoskaudą turbūt jaučia L.Asadauskaitė. Ar Jums teko su ja kalbėtis, ką ji galvoja?
– Laura yra profesionali sportininkė, supranta, kad vienos varžybos gali būti sėkmingos, kitos ne. Aišku, nesmagiausia, kai ta nesėkmė ateina tada, kai jos mažiausiai reikia – olimpinėse žaidynėse. Tiek Laura, tiek Justinas pergyvena vienodai. Abu tikėjosi, norėjo aukščiausių vietų. Atsitiko taip, nieko nepakeisi.
– Lauros atveju atsitiko vienaip, Justino kitaip, negalima lyginti jų abiejų situacijų. Kažin, ar didžiausia Lauros atsakomybė, kad jai nepavyko, Justino, turbūt, didesnė?
– Už savo startą atsakingas sportininkas. Po to galima ieškoti priežasčių, kodėl jis buvo taip pasiruošęs, gal kas sutrukdė. Vietos prieš jojimą tiek Justino, tiek Lauros buvo labai panašios. Sakyti, kad Justinui nepasisekė mažiau nei Laurai, turbūt būtų neteisinga.
– L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė sakė, kad per apšilimą žirgas buvo paklusnus, per kliūtis šoko be klaidų, o didžiausia bėda prasidėjo per varžybas. Kaip tai aiškinate?
– Stresas ir sportininkui, ir žirgui. Kai tiek sportininkas, tiek žirgas išeina į areną, o aplinkui tūkstančiai sirgalių šaukia, rėkia, o dar būna blykstės – abu jaudinasi. Tai normalu.
– Ar lemiamą vaidmenį labiau vaidina sportininkas, ar gyvūnas, ant kurio joja?
– Mačiau visus tuos žirgus prieš varžybas per peršokimo testą. Visi jie buvo puikūs. Kalčiausias yra sportininkas, jo pasiruošimo lygis, psichologinė būsena. Po to galima ieškoti – gal jis nebuvo parankus Laurai, nederėjo prie jos jojimo stiliaus, jėgos, svorio. Priežasčių gali būti milijonai.
– Kai kalbame apie L.Asadauskaitę-Zadneprovskienę, sakyti, kad kaltas sportininkas, turbūt keistoka.
– Kodėl gi ne. Visi sportininkai turi spragų, tai supranta ir pati Laura, ir jos treneriai. Galbūt taip ir buvo, žirgas pajuto psichologinį spaudimą iš aplinkos. Nenoriu kaltinti nė vienos pusės, tai nutinka. Žirgai praėjo labai didelę atranką, atrinkti iš daugelio žirgų ir pasirinkti patys geriausi, aukščiausio lygio.
– Jeigu žirgas yra nepaklusnus, kaip Lauros atveju, ji iš karto pajuto, kad kažkas negerai, ar yra galimybių jį suvaldyti?
– Yra. Tam duoti įvairūs įrankiai – bizūnėlis, pentinai, keliai, šūksniai. Viskas yra įmanoma Būtent Lauros atveju tai reikėjo daryti. Ji neturi praktikos bausti žirgą eigoje, kai jis nepaklūsta. Tai nėra lengva, reikia perimti pavadį į vieną ranką, kita ranka staigiai per užpakalį užploti su bizūnėliu, vėl staigiai perimti valdymą. Tai sudėtingi elementai, Laura tiesiog to nemoka.
– Ar nėra bėdos tame, kad Lietuvoje penkiakovininkai neturi ant ko treniruotis? Mano žiniomis, teturite apie 5 žirgus.
– Žinoma, tai yra problema. Visą treniruočių laiką joji vienu žirgu, prie jo pripranti, žinai, ką jis darys, bet nežinai, ko verti kiti žirgai. Pagrindus jojimo turi, bet neturi pasirinkimo – kaip moki, taip moki. Atsisėdęs ant kito žirgo gal turi visai kitaip daryti, o to nebandęs – nemoki. Kuo didesnis žirgų arsenalas treniruotėse, tuo geriau.
– Kai treniruojiesi su vienu žirgu, turbūt atsiranda kažkoks ryšys, gal dėl to ir yra Lauros nenoras šiurkščiai pasielgti su žirgu?
– Moterys tuo ir pasižymi, jos švelnesnės už vyrus, linkusios daugiau bendrauti, prašyti, negu bausti. Nuo to nukenčia pačios moterys, kaip Laura, bet dažnai nukenčia ir vyrai, kurie yra per daug griežti, grubūs ir nori žirgą sutramdyti, padaryti pagal save. Dažniausiai reikia prisitaikyti prie žirgo. Paskutiniu metu, kai treniravausi, jojau su vienu, man jis labai tiko, patiko ir man jo užteko.
– Kodėl tokia situacija? Viskas į pinigus remiasi?
– Pinigai. Žirgų išlaikymas yra gan brangus malonumas, tokio lygio, kokio mums reikia, žirgai nėra pigūs. Paskaičiavus, kiek jie kainuoja – priežiūra, gardai, maistas, papildai, vitaminai – nemažos sumos. Valstybė negali sau leisti Lietuvos penkiakovei parūpinti reikiamą žirgų kiekį. Visi žino apie tą problemą, karts nuo karto nuperkamas naujas žirgas, kai nugaišta kuris nors. Kai bendradarbiavom su raitąja policija, jodavom ir su raitosios policijos žirgais, mūsų arsenalas tada buvo labai platus – apie 20 žirgų. Kai kurie buvo normalaus lygio, mums tinkami, kiti – žemesnio, bet tai įvairovė. Labai gerai, kai nepripranti prie vienos technikos, esi pasiruošęs įvairiems žirgų tipams.
– Kiek vidutiniškai dar reikėtų žirgų tam, kad penkiakovininkai galėtų normaliai treniruotis?
– Nesu specialistas, bet mano galva, 10–12 žirgų turėtų pakakti.
– Ar sąžiningas toks taškų skaičiavimas, kaip Lauros atveju? Po to ji pasirodė labai gerai, bet vis tiek atsidūrė turnyro lentelės gale?
– Toks skaičiavimas yra visiems. Nuo to, kokia Laura bebūtų čempionė, taškai nepriklausė. Sąžiningumo kriterijai visi išlaikyti. Ar reikėtų apskritai tobulinti taškų skaičiavimą jojime? Ko gero, taip. Su Lauros atveju buvo akivaizdu, kad arba prieš tai jojusi sportininkė nesusitvarkė, ar žirgas kažko nesuprato, sportininkė prieš kliūtį sustojo tris kartus ir du kartus nukrito. Kai du kartus nukrenta ir keturis kartus sustoja, skaičiuojama nulis taškų. Kai keturis kartus sustojama, laikoma, kad tai žirgo nepaklusnumas, tada galima keisti žirgą. Šiuo atveju pritrūko vieno karto, kad Laura galėtų pasikeisti žirgą. Tas skaičiavimas, mano galva, yra neteisingas, nesąžiningas.
– Ar sportininkas to rezultato negali ginčyti?
– Viskas priklauso nuo precedento, kuris šiuo atveju yra aiškus. Tai nėra teisinga, sąžininga. Kiek žinau, A. Zadneprovskis jau pasiūlė penkiakovės valdžiai peržiūrėti taisykles ir jas galbūt pakeisti.
– Olimpinėse žaidynėse buvote ne dalyvis, o teisėjas. Kaip Jums sekėsi? Nesunku išlaikyti nešališkumą?
– Labai smagu. Tai didžiulė šventė, atsakomybė. Kaip sportininkas buvau profesionalas ir, manau, kaip teisėjas esu profesionalas. Tiesą pasakius, nėra labai kur ir pasireikšti. Labiausiai tie dalykai įmanomi fechtavime, bet teisėjo etiketas reikalauja to, kad kai į takelį ateina tavo šalies sportininkas, susikeiti su kitu teisėju. Tiesioginio kontakto su savais sportininkais neturėjau.
– Kaip apskritai įvertintumėte šias olimpines žaidynes? Kaip Brazilija pasirengė šiai olimpiadai?
– Mano galva, viskas buvo gerai, viską suspėjo, padarė, ką reikia. Nemačiau kažkokių skylių ar trūkumų. Pačią atmosferą, šalies kultūrą, tvarką linkėčiau gerokai patobulinti. Dėl varžybų – jokių pretenzijų, viskas buvo laiku, tvarkingai, transportas pagal grafiką, sportininkams, teisėjams nieko netrūko.
– Po kiekvienų mūsų iškovotų medalių valdžia visą laiką žada pagerinti sporto sąlygas konkrečiai šakai. Po pirmųjų R. Meilutytės medalių pažadėta pastatyti baseinų, pagerinti plaukimo mokymosi sąlygas, bet niekas neįvyko. Ar šiuo atveju vėl bus pakalbėta ir nieko nepadaryta?
– Kaip vanduo nuo žąsies. Tie pažadai nuo politikų irgi labai smagiai ir toli nušoka. Niekas po to neprisimena. Kai vienose olimpinėse žaidynės neparvešime nė vieno medalio, gal tada kažkas sukrutės ir pasikeis. Olimpinis auksas, autoritetai, sportininkai, kurie pasako problemas politikams į akis, pasirodo, nieko nereiškia.
– Ką iš esmės reikėtų keisti pirmiausia? Po olimpiados labai daug kalbama apie finansavimo paskirstymą. Teigiama, kad tai viena iš priežasčių, kodėl olimpiadoje nepasirodoma taip, kaip norėtųsi.
– Mano galva, turime sportininkų elitą, o žemiau jo neturime nieko, neturime pasirinkimo. Siunčiam tuos sportininkus, kurie iškovoja teisę, bet jie yra vieninteliai, negalime rinktis. Turėtume turėti B ešeloną, kuris spardytų viršutiniams į užpakalį ir neleistų užsnūsti. Ta sportininkų gausa, kai sportinė valdžia, olimpinis komitetas gali rinktis, ką siųsti į žaidynes ar daryti atranką šalies viduje, skatintų konkurenciją ir rezultatų augimą.
