R.Meilutytę į plaukimo elitą atvedęs 46-erių britas įsitikinęs, kad Lietuvoje paprasčiausiai nėra tokių plaukimo specialistų, kurie turėtų kompetencijos reikšti savo nuomonę.
J.Ruddas šalia Lietuvos sportininkės stovėjo nuo tada, kai jai buvo trylika, o vos po pusantrų metų jauna plaukikė jau džiaugėsi olimpiniu auksu.
Nors tai buvo 2012-aisiais, tačiau panašu, kad J.Ruddas dvidešimtmetės lietuvės šlovės spinduliuose maudosi iki šiol – užėjus į neseniai atsiradusį plaukimo trenerio internetinį puslapį, R.Meilutytės pavardė nuskamba jau pirmajame prisistatymo sakinyje.
Gal tai ir nieko keisto turint galvoje tai, jog plaukimo specialistui kitais ryškesniais pasiekimais pasižymėti kol kas nepavyko.
Palikęs Plimutą J.Ruddas išvyko į Airiją, kurioje užima šios šalies plaukimo rinktinės direktoriaus pareigas.
„Mano karjera ir toliau klostosi puikiai – džiaugiuosi galimybe dirbti su Airijos plaukikais. Šioje šalyje plaukimo lygis kyla, tik gaila, kad sportininkai niekaip nesugeba užlipti ant pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių pakylų. Dabar aš stengiuosi tai pakeisti, o man padeda nuostabi komanda“, – portalui lrytas.lt pasakojo nauju gyvenimo etapu patenkintas J.Ruddas.
Net septynerius metus su R.Meilutyte dirbęs specialistas ir Lietuvos plaukikė išsiskyrė praėjusių metų pabaigoje, kai sportininkei nepavyko sėkmingai startuoti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
„Rūtos rezultatus aš vis tiek seku ir seksiu visą gyvenimą, nes man ji yra tarsi antroji duktė. Kartu perėjome labai daug etapų, tarp kurių buvo ir daug džiaugsmo, ir sunkių akimirkų.
Dabar abu esame ganėtinai užsiėmę ir bendraujame trumposiomis žinutėmis ar per socialinius tinklus, bet ateinančiais mėnesiais galėsime pasikalbėti ir daugiau, nes susitiksime varžybose“, – niekur nedingusį ryšį su buvusia auklėtine pabrėžė treneris.
Jam palikus Angliją, pokyčių panoro ir R.Meilutytė – savo sprendimu lietuvius nustebinusi plaukikė visiškai atsiribojo nuo sporto ir vandens neskrodė beveik pusmetį.
„Tai buvo absoliučiai teisingas sprendimas. Rūta buvo psichologiškai ir emociškai išgręžta, todėl jai reikėjo susidėlioti mintis ir suvokti, ką nori daryti toliau ne tik plaukime, bet apskritai gyvenime.
Tokiu periodu refleksija yra labai svarbi ir leidžia aukščiausių rezultatų siekti ilgesnį laiką. Jei Rūta nebūtu padariusi pertraukos, Lietuva būtų praradusi vieną iš savo sporto žvaigždžių“, – svarstė J.Ruddas.
Nors šių metų pradžioje į baseiną vėl įšokusios „auksinės žuvelės“ medalių išsiilgę tautiečiai su nekantravimo laukė jos pirmųjų rimtų startų ir tikėjosi nusiraminti išvydę kaip visuomet auksą skinančią Rūtą, tačiau po varžybų Stokhlome kilo tik dar didesnis šurmulys.
Kelis mėnesius su naujuoju treneriu Pauliumi Andrijausku dirbanti sportininkė nesugebėjo patekti į nė vieną iš penkių rungčių finalų ir nuo geriausių savo rezultatų liko labai toli.
Vis dėlto mūsų šalies specialistai, pati R.Meilutytė bei jos treneris suskubo raminti – ant starto pakylos plaukikė lipo beveik tiesiai iš lėktuvo, o pastarąjį mėnesį praleido alinančių treniruočių sąlygomis.
„Po vasaros ji be plaukimo praleido labai ilgą laiką, todėl artimiausiu metu, manau, dar nebus pasiruošusi tinkamai startuoti varžybose. Be to, reikia suprasti, kad vos sugrįžus iš treniruočių aukštikalnėse plaukti būna sunku ir atsiranda problemų, bet tai laikina“, – tokios pat nuomonės laikėsi ir buvęs R.Meilutytės treneris.
Kur kas įprastesnius treniravimo metodus nei P.Andrijauskas taikęs ir sportininkės fizinę jėgą akcentavęs J.Ruddas neslėpė, jog pirmaisiais savo darbo su R.Meilutyte metais jai skyrė visą savo dėmesį.
Anot brito, rūpestis ir profesionalumas jam padėjo per itin trumpą laiką tuomet trylikametę Rūtą padabint aukščiausios prabos medaliu.
„Tam reikėjo daugelio dalykų. Pirmiausia pakeičiau jos plaukimo krūtine techniką. Aš pats pastebėjau, kad Rūtai šis plaukimo stilius iš prigimties yra tinkamiausias, nors jos ankstesni treneriai to pamatyti nesugebėjo.
Be to, turėjau organizuoti jos ir jos tėvo gyvenimą, rūpinausi Rūtos išsilavinimu, mityba, fizioterapija, fiziniu pasirengimu. Netgi pats vežiojau Rūtą į ir iš treniruočių, nes jos šeima neturėjo automobilio.
Turėjome tokį požiūrį, kad viskas Rūtos gyvenime buvo arba grynai pozityvu, arba problema. O tokias stengėmės kuo greičiau išspręsti“ , – ankstyvą plaukikės karjeros etapą prisiminė J.Ruddas.
Tačiau ne viskas taip gražu – kai po kelerių metų R.Meilutytės rezultatai pradėjo kristi ir galų gale problemas išryškinęs pasirodymas Rio de Žaneire nebetenkino plaukikės ar jos trenerio, lietuviai kaip mat suskubo prie kryžiaus kalti britą.
Iš įtakingų Lietuvos plaukimo pasaulio atstovų bei trenerių lūpų pasigirdo kalbos, jog J.Ruddas nenatūraliai greitai pavertė jauną sportininkę „plaukimo mašina“ ir remdamasis vien jos fizine jėga, sužlugdė lietuvės ateitį.
Iš tokių komentarų tik pasijuokiantis J.Ruddas turėjo aiškų atsakymą – Lietuvoje paprasčiausiai nėra tokių plaukimo specialistų, kurie turėtų kompetencijos reikšti savo nuomonę.
„Lietuvos treneriai iš esmės yra neteisūs kalbėdami apie Rūtą ir jos treniravimą. Pirmiausia, vienintelis jūsų šalies tikrai patyręs plaukimo specialistas yra Žilvinas Ovsiukas, o ir jis jau baigė trenerio karjerą. Visi kiti arba paprasčiausiai nėra susidūrę su aukščiausiu plaukimo lygiu, arba jį matė prieš kelis dešimtmečius, tad jų supratimas tiesiog nebesvarbus.
Todėl kai kas nors pradeda komentuoti mano darbą, aš tik šypsausi. Tokie specialistai neturi nei konkrečių žinių apie Rūtą, nei pakankamos kompetencijos – tik nedaugelis žmonių iš tikrųjų pažįstą ją, kaip plaukikę ir žmogų“, – kalbėjo treneris.
Po pastaruoju metu kilusio ažiotažo tiek jam, tiek P.Andrijauskui ir pačiai R.Meilutytei teko atlaikyti tikrą dėmesio laviną, o palaikymo žodžiai nuskambėdavo toli gražu ne visada.
„Rūta yra stipri sportininkė, bet kartu ir jauna bei jautri mergina. Lietuviai turėtų būti kantrūs tiek Rūtos, tiek jos naujojo trenerio atžvilgiu. Buvote su Rūta kai jai sekėsi, tai būkite ir tada, kai jai sunku“, – lietuvių kantrybės prašė J.Ruddas.
