Atėnų olimpinių žaidynių septynkovės vicečempionės Austros Skujytės sportinė karjera, kaip ir daugelio perspektyvių vaikų, prasidėjo dar lauko žaidimų aikštelėje. Pradėjusi nuo futbolo ir judrių žaidimų su
bendraamžiais, A.Skujytė netruko pamilti sportą, tačiau ties viena
sporto šaka ilgam neapsistodavo, iki atrado daugiakovę.
„Treneris man žadėjo disko metikės karjerą, tačiau pradėjus
intensyviai treniruotis, supratau, kad vis ta pati sporto šaka man
pradeda greitai atsibosti. Tai pastebėjo ir treneris, kuris pridėjo
daugiau įvairovės – sporto šakų, ir taip atradau save
daugiakovėje“, – šypsojosi A.Skujytė.
Dailininko Egilo Skujos ir gydytojos Augustinos Skujienės
šeimoje gimusi lengvaatletė nuo pat vaikystės pasižymėjo gabumais
ne tik sporte. Paauglystėje A.Skujytė lankė dailės mokyklą ir
užsimena, jog svarstė sekti tėvo pėdomis ir savo ateitį sieti su
menu.
„Vis dėlto nugalėjo sportas, tačiau piešimo įgūdžių neužmiršau
iki šiol“, – „Lietuvos mokyklų žaidynių“ žiūrovams pasakojo A.Skujytė, pridurdama, jog iš pradžių tėvai nesidžiaugė tokiu dukros
pasirinkimu.
„Pačioje sportinės karjeros pradžioje tėvai tikrai nebuvo labai
laimingi dėl mano pasirinkto kelio, o mama, žiūrėdama iš medikės
perspektyvos, iškart susirūpino dėl galimų traumų, tačiau ilgainiui
su ta mintimi apsiprato. Dabar ji netgi žino visas mano
konkurentes, rezultatus ir už mane labai serga, jaudinasi.
Pavyzdžiui, kai dalyvauju svarbiose varžybose, tėtis įtampą nuima
važiuodamas grybauti, o mama labai daug lygina“, – juokėsi
olimpietė.
Pasidomėjus, kuri daugiakovės rungtis A. Skujytei patinka
labiausiai, lengvaatletė atskleidė, kad nuo 2012 metų, kuomet
Londono olimpinėse žaidynėse ji pagerino asmeninį septynkovės
rekordą, tokios yra net dvi.
„Tai yra tarpusavyje visiškai nesuderinamos rungtys – rutulio
stūmimas ir šuolis į aukštį. Nors daugiakovėje paprastai būna taip,
jog ta rungtis, kuri geriausiai sekasi, tai labiausiai ir patinka,
man labai smagu, kad galiu suderinti šias dvi skirtingas sporto
šakas ir būti tarpinis variantas tarp rutulininkės ir šuolininkės į
aukštį“, – sakė A.Skujytė.
Taip pat daugiakovininkė atskleidė, kad yra viena rungtis,
kurios ji tikriausiai niekada nepamėgs.
„Būna taip, kad vieną dieną sunkiai sekasi šokti į aukštį,
tačiau gerai skrenda. Visgi vieną dalyką tikrai žinau – 800 metrų
bėgimo rungtis, kad ir kaip gerai sektųsi, niekada netaps mano
mėgstamiausia“, – tikino ji.
Geriau nei olimpinės pergalės kainą A.Skujytė iki šiol
prisimena emocijas, užplūdusias iškovojus olimpinį medalį ir
neleidusias užmigti visą naktį.
„Tai yra žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas, kuomet
supranti, jog svajonė, visą gyvenimą atrodžiusi neįgyvendinama,
staiga ima pildytis. Tą akimirką tu tiesiog eini pirmyn, stengiesi,
vieną akimirką tikėdamas, o kitą jau dvejodamas, ar tikrai
sugebėsi. 2004 metais tikrai nemaniau, kad pasieksiu pergalę, ir
kai tai išsipildė, buvau euforijoje (vasaros olimpinėse žaidynėse
Atėnuose A.Skujytė iškovojo sidabro medalį). Žinoma,
po kiek laiko viskas nugrimzta į praeitį, tačiau tą minutę apėmęs
džiaugsmas yra neįkainojamas“, – išgyventomis emocijomis dalijosi
sportininkė.
