Po pusmečio pertraukos į profesionalų sportą grįžusi 20-metė olimpinė ir pasaulio čempionė Stokholme vykusias pirmenybes greičiausiai nori kuo greičiau pamiršti – lietuvė ne tik liko toli nuo medalių, bet ir nepateko nė į vienos rungties finalą.
Net daugiausia vilčių teikusioje 50 metrų krūtine distancijoje R.Meilutytė finišavo per 32,45 sekundės ir liko vienuolikta, taip naujajam savo treneriui Pauliui Andrijauskui užmindama dar daugiau mįslių.
„Susidarė keista situacija, bet tokia Rūtos grįžimo į plaukimą dalis. Vieniems iš duobės pavyksta išsikapstyti greičiau, o kitiems prireikia laiko, bet svarbiausias yra aplinkinių palaikymas“, – neabejojo G.Martinionis.
Tačiau taip reikalingo palaikymo mažai – visuomenė jau suskubo kalbėti apie kaunietės karjeros saulėlydį, o po nesėkmių plaukikė net nebestartavo mėgstamoje 100 metrų krūtine rungtyje.
„Tai buvo viso Lietuvoje kilusio ažiotažo padarinys. Žmonės turi jausmus ir emocijas, todėl jeigu Rūta paskaitė straipsnius, kuriuose viskas piešiama kaip pasaulio pabaiga, nenuostabu, kad galėjo būti prislėgta“, – svarstė pirmasis merginos treneris.
Vis dėlto plaukimo specialistas kaipmat užsiminė, kad prastėjančių sportininkės rezultatų užuomazgų galima ieškoti dar pačioje R.Meilutytės karjeros pradžioje, o 2012-ųjų Londono olimpiadoje iškovotam auksui ji paprasčiausiai nebuvo pasirengusi.
– Kodėl pastarieji R.Meilutytės rezultatai nedžiugina? – lrytas.lt pasiteiravo G.Martinionio.
– Dabar tiesiog yra toks periodas. Vertinant visą pasirengimo planą, Rūta yra intensyvaus režimo etape – tobulinamas jos plaukimo stilius bei fizinis pasirengimas.
Galima daryti išvadą, kad Rūta yra po labai didelio krūvio, nes apie tris savaites praleido Kolorado Springse, kur tikrai ne atostogavo, o sunkiai dirbo. Aišku, sudarytas varžybų planas kol kas nedavė atitinkamų rezultatų ir nepateisino pačios sportininkės lūkesčių. Psichologiškai justi, kad nuovargis yra didelis.
Rūta į pasirengimą įtraukė daugiau nuotolių ir stilių, bando lavinti ištvermę. Vėliau pagal planą turėtų būti pereinama prie greičio treniruočių ir rezultatai tendencingai atsiras. Po aukštikalnių ir laiko režimų skirtumo startuoti buvo nelengva.
– Kiti Lietuvos plaukikai – Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas – varžyboms taip pat rengėsi aukštikalnėse. Kodėl tarp jų gerų rezultatų ir Rūtos pasirodymo matyti ryškus skirtumas?
– Kalnuose aš ir jaunimo rinktinės atstovai buvome kartu su D.Rapšiu, A.Šidlausku bei Deividu Margevičiumi. Mūsų treniruotės ir darbas iš esmės buvo panašūs, tačiau rezultatai skyrėsi. Tai parodo, kad kiekvieno organizmas į darbą kalnuose reaguoja skirtingai. Vieniems efektas atsiranda per pirmą dieną, kitiems reikia kur kas daugiau laiko.
Gali atsirasti stresas ar net šokas. Teko girdėti, kad plaukikai po stovyklų aukštikalnėse išvis negali užmigti ir kelias savaites gyvena budėjimo režimu.
Todėl nemanau, kad reikėtų iš to daryti tragediją. Tokio aukšto lygio sportininkai kaip Rūta net neturi kur pasislėpti. Ji nuvažiavo išbandyti savo galimybių, padaryti kelis kontrolinius startus varžybų aplinkoje – juk ji negali plaukti Šilainių baseine.
Ir Usainas Boltas ne visą gyvenimą gerina rekordus, tiesiog mes nesigiliname į prastesnius rezultatus. Negali visą laiką būti „ant bangos“, nes anksčiau ar vėliau ji praeina. Rūtos pakilimas yra planuojamas pasaulio čempionatui – trenerio numatytas planas įgyvendinamas.
Aišku, sportininko lūkesčiai dažniausiai yra didesni, todėl kantrybės reikia ne tik žurnalistams ar visuomenei, bet ir pačiai Rūtai. Gal jai atrodo, kad žemė slenka iš po kojų, – sportuoji, įdedi visą save, bet rezultatuose to nematyti. Vieniems tokios problemos praeina greičiau, kitiems ne taip greitai.
– Matėme, kad po nesėkmių R.Meilutytė nusprendė nebedalyvauti savo mėgstamoje 100 metrų krūtine distancijoje. Kas galėjo lemti tokį žingsnį?
– Manau, kad tai buvo viso Lietuvoje kilusio ažiotažo padarinys. Gal Rūta pati kada nors pasakys, kas jai nutiko prieš šias varžybas, o mes tik be jokio tikslo spėliojame. Jai psichologiškai sunku dėl tokių rezultatų, kurie neatitinka lūkesčių.
Jei vieną dieną nepasiseka, kitą dieną juk neplauksi lyg niekur nieko. Žmonės turi jausmus ir emocijas, todėl jeigu Rūta paskaitė straipsnius, kuriuose viskas piešiama kaip pasaulio pabaiga, nenuostabu, kad galėjo būti prislėgta. Didelis spaudimas šiuo atveju yra ir pačiai Rūtai, ir jos treneriui.
– Ar galime sakyti, kad plaukikės forma nuo pat Rio olimpiados smunka?
– Ji į plaukimą grįžusi iškart pakartojo savo olimpiados rezultatą, o tai yra gerai. Po to buvo treniruočių stovyklos Turkijoje, Tenerifėje ir JAV. Rūta beveik nebuvo namuose – gyveno oro uostuose, viešbučiuose ir nuolat buvo kelyje. Normalioms treniruotėms reikia bazės, partnerių ir šiokio tokio pastovumo.
Tas darbas kalnuose neleido R.Meilutytei Švedijoje pagauti savo ritmo, todėl reikia laukti, kol ji išlįs iš pastarosios duobės. Tam greičiausiai prireiks bent mėnesio.
– Pažvelgus į numatytą R.Meilutytės varžybų ir treniruočių grafiką juokaujama, kad po sezono jai prireiks reabilitacijos. Kaip tai paveiks ilgalaikius sportininkės planus?
– Nustatytas maksimalus planas, bet jį eigoje galima koreguoti. Iškelti aukšti tikslai ir reikės bandyti juos įgyvendinti. Bet kada gi daugiau eksperimentuoti, jei ne pirmaisiais metais po olimpiados? Todėl didinama įvairovė, treneriai bandys atsirinkti, kas sportininkei geriausia.
Ji jau yra paveikta treniruočių Anglijoje, kur, mano manymu, rengimas buvo blogas. Ten atvykusi Rūta buvo dar visai mergaitė ir gavo tokį krūvį, kad per pusantrų metų tapo olimpine čempione. Per tokį trumpą laiką neįmanoma teisingai išugdyti sportininko. Jie išgręžė Rūtą iki tiek, kad mums dabar patiems ją reikia atgaivinti.
Rūtos rezultatų blogėjimas tendencingai prasidėjo jau nuo 2014-ųjų, kai įvyko psichologiniai bei organizmo pokyčiai. Ji buvo nepasirengusi olimpiniam auksui. Daugelis garsių sportininkų atsitrenkia į tokią sieną – tada prasideda meistriškumo bei trenerių kompetencijų įrodinėjimai. Jei Rūtai bus suteikiama tinkama pagalba, gerų rezultatų dar turėtume sulaukti.
– Tad apie gana netikėtai Rūtos treneriu tapusį P.Andrijauską spręsti taip pat dar per anksti?
– Treneris dar jaunas, bet jis turi šiokį tokį supratimą, pats yra plaukęs ir dalyvavęs įvairiose stovyklose, žino, kaip jau minėtos aukštikalnės paveikia sportininkus. P.Andrijauskas turėjo labai gerą, dabar su D.Rapšiu dirbantį trenerį, kuris, manau, jam visokeriopai padeda.
Bendradarbiavimas vyksta nuolat – keliaujant po pasaulį galima gauti įvairių specialistų pagalbos, bendradarbiauti su mokslininkais, atlikti tyrimus, vaizdo peržiūras. Viskas progresuoja, tad galima samdytis ir konsultantus. Esminiai dalykai priklauso nuo trenerio, bet prireikus Paulius gali kreiptis bet kur.
Aš jo tikrai nepeikčiau, nes jei man būtų pasiūlę šį darbą, nežinau, ar būčiau ėmęsis. Rizikuoji būti sumaišytas su žemėmis arba nešiojamas ant rankų. Tai didžiausia dilema.
– Kaip sugrįžus po pertraukos pasikeitė pats R.Meilutytės plaukimo stilius?
– Švedijoje po tam tikrų Genadijaus Sokolovo (garsus Lietuvos ir pasaulio plaukimo specialistas. – Aut.) konsultacijų technika pasikeitė ne itin žymiai. Rūta plaukia jėgos plaukimu, nėra lengvumo. Bet galbūt jis ateis su laiku.
Tas jėgos treniravimas, kuriam anksčiau Rūtos treneriai skyrė labai daug dėmesio, atsiliepė greičiui ir ištvermei. Dėl to dingo plastiškumas ir švelnumas, o technika pasidarė šiurkšti. Vis dėlto tai dar galima pataisyti, tiesiog reikia nusiraminti ir nepanikuoti.
– Dabartinė Rūtos fizinė forma atrodo kur kas geriau. Ar tai turės teigiamos įtakos plaukikės greičiui?
– Žinoma. Tokie pokyčiai labai matyti ir išeis į gera jos hidrodinamikai bei aptakumui. Pasikeitus kūno svoriui, keičiasi masės centras, mažiau skęsti. Rūta jau ne mergaitė, jos rezultatams taip pat turi įtakos brendimas – vyrams jis dažnai net prideda jėgos, o moterims poveikis gali būti atvirkščias.
Tokiu atveju turėtų dirbti sporto mokslininkai ir nustatyti, kas konkrečiam plaukikui yra geriausia, kokia turi būti jo masė. Visa tai yra sunkus darbas, ir aš net neįsivaizduočiau, nuo ko reikėtų pradėti.
– Pažįstate Rūtą nuo vaikystės – ar iki šiol retkarčiais aptariate jos sėkmes ir nesėkmes?
– Dabar gerai nepažįstu Rūtos, tiesiog pasisveikiname varžybose, ir tiek. Po visokių intrigų nesame susipykę, tačiau ji neskambina man ir nesigiria ar nesiguodžia. Laikas viską sudėlioja į vietas, todėl aš per daug į šiuos dalykus nelendu. Septynerius metus prabuvau su Rūta ir padėjau jai ir finansiškai, ir visaip kitaip, kiek tik galėjau. Yra, kaip yra, todėl reikia koncentruotis į Rūtą ir jos gerovę.
– Kaip manote, ar ji pajėgi psichologiškai atlaikyti nuolatinį visuomenės spaudimą?
– Taip, ji labai kovinga mergina. Bet anksčiau Rūta gal neturėjo tokio susikaustymo, kokį matome dabar prieš startus ar televizijoje. Žmonės keičiasi, jos požiūris ir mąstymas taip pat keičiasi, tačiau Rūtos šimtaprocentiniu atsidavimu darbui aš neabejoju, nes iš jos niekada neišgirsi bumbėjimo ar atsikalbinėjimų.
O kalbant apie žmogaus psichologiją, kol Rūta nebuvo plaukimo žvaigždė, jai buvo kur kas lengviau. Dabar, kai kiekvienas žingsnis sulaukia milžiniško atgarsio, reikia išmokti su tuo gyventi.
