Lrytas.lt siūlo prisiminti, kokia R.Meilutytė buvo ir ką kalbėjo interviu „Lietuvos rytui“, sensacingai tapusi olimpine čempione 2012-ųjų rugpjūtį.
---
Rūta Meilutytė mokosi žvaigždės gyvenimo taisyklių. Po pergalės Londono olimpiniame baseine Lietuvos plaukikė visą dieną praleido priimdama sveikinimus ir dalydama interviu.
Kukliai besišypsanti penkiolikametė šviesiaplaukė per kelias dienas Lietuvą pasaulyje išreklamavo taip, kaip iki šiol buvo pavykę nebent mūsų šalies krepšinio rinktinei.
Po auksinio lietuvės finišo plaukiant 100 metrų krūtine britų nacionalinio transliuotojo BBC naujienų laidos visą naktį pradėdavo žinia apie „stebuklingą paauglę“. Rytą susižavėjimo chorą papildė ir didieji laikraščiai.
Pati Londono olimpiados didvyrė R.Meilutytė po pergalės negalėjo užmigti iki trečios valandos nakties: „Gavau tiek žinučių, kad kol kas nespėjau atsirinkti, kas ir kur. Sveikino visi – ir pažįstami, ir nepažįstami. Neįsivaizdavau, kad tiek žmonių Lietuvoje mane palaiko. Gera labai. Ačiū visiems.“
Jaunoji sportininkė negalėjo suvokti, ką padarė: „Dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad esu olimpinė čempionė.“
– Rūta, kas sunkiau – treniruotis ar susidurti su tokiu populiarumu, kuris užklupo po pergalės?
– Reikės laiko priprasti prie dėmesio. Bet labai sunku nėra. Smagu, kad žmonės domisi Lietuva. Tikiuosi, kad ir plaukimas pas mus populiarės, ir pasaulis geriau pažinos mūsų šalį.
– Jau pajutai, kad gyvenimas keičiasi. Ar tas naujasis gyvenimas tau patiks?
– Manau, jis nebus koks nors labai kitoks. Tiktai dėmesio bus daugiau.
– Britų žiniasklaida apgailestauja, kad nesi Jungtinės Karalystės pilietė. Ką pati apie tai manai?
– Jie apgailestauja, aš – ne. Nebūsiu britė. Tai, kad čia gyvenu (R.Meilutytė tada studijavo ir treniravosi Plimute. – Red.), dar nieko nereiškia.
Visa laiką būsiu lietuvė, niekada nekeisiu pilietybės. Šiandien jau nekart manęs to klausė. Kvailas klausimas.
– Olimpiadoje tavęs laukia du startai laisvuoju stiliumi: 100 metrų distancija ir perpus trumpesnė. Ko galima tikėtis?
– Visos mintys buvo skirtos tik plaukimui krūtine. O kitos bus tik kaip papildomos rungtys. Mes joms specialiai nesiruošėme.
Žinoma, būtų smagu pagerinti savo asmeninį rezultatą. Tikslas – žinoti, kad šįmet plaukiu geriau nei pernai. Man daugiau nieko nereikia.
– Daugiau medalių iš tavęs Londone nelaukti?
– Niekada nekalbėjau apie medalius ir dabar nekalbėsiu.
– Iš tiesų: kodėl ir prieš 100 metrų plaukimą krūtine nekalbėjai apie galimus savo rezultatus, buvai labai kukli?
– Tiesiog nenorėjau neperšokusi griovio sakyti „op“. Geriau šnekėti po to, kai būni ką nors pasiekusi.
– Ar kada nors bent pasvajodavai apie garbės pakylą?
– Žinoma, visi sportininkai svajoja. Bet tyliai. Pagalvodavau, kad Rio de Žaneiro olimpiadoje kokį nors medalį tikrai pelnysiu. Dabar nieko negalvoju, bet, manau, Rio de Žaneire darysiu tą patį.
– Kur pasidėjai olimpinį medalį?
– Nešiojuosi. Per naktį laikiau kelnių kišenėje.
– Kai finale amerikietė per anksti įšoko į vandenį, tu nereagavai, į ją net nepažiūrėjai. Kaip išsiugdei tokią savitvardą?
– Varžybose pasitaiko visko. Tai teisėjų, o gal jos pačios klaida. Tiesiog likau susikaupusi ir nesutrikau. Ko man nervintis?
– BBC televizijos komentatoriai žavėjosi tavo geležiniais nervais. Ką tu galvojai eidama į pirmąjį savo gyvenime olimpinį finalą?
– Buvau ir susikaupusi, ir kartu – atsipalaidavusi. Man jokio spaudimo niekas nedarė. Neturėjau ką prarasti. Galvojau – kaip bus, taip bus, svarbiausia – greitai plaukti.
Žinojau, kad esu gerai pasiruošusi, kad per treniruotes atidaviau visas jėgas.
– Puikiai susitvarkei su jauduliu. O ašaros po finišo – to tvardymosi išraiška?
– Iki šiol negaliu patikėti, kas įvyko. Atrodo, kad laimėjau paprastas varžybas. Kai atsistojau ant pakylos, kojos taip linko. Galvojau, kad tik „neišsijungčiau“.
– Ar persikėlus į Didžiąją Britaniją treniruotės labai pasikeitė, palyginti su lietuviškomis?
– Sąlygos plaukti Lietuvoje nėra geros. Tikėsimės, po šių įvykių pagerės.
Persikėlus čia reikėjo laiko prisitaikyti – treniruočių sistema buvo skirtinga. Paskui viskas susidėliojo į vietas ir išėjo į gera.
– Kaip manai, ar būtum tapusi olimpine čempione gyvendama Lietuvoje?
– Neverta svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Dabar turiu puikias sąlygas ir tikiuosi, daugiau lietuvių sportininkų gaus tą patį. Talentingų žmonių pas mus yra.
– Kaip treniruojiesi, kad darai tokią pažangą?
– Tiesiog treniruojuosi. Joks treneris negali priversti dirbti, viskas priklauso tik nuo tavęs paties – gali stengtis, o gali nesistengti.
– Kiek laiko per dieną praleidi baseine?
– Kartais pustrečios valandos, kartais penkias.
– Tavo treneris Jonathanas Ruddas griežtas?
– Nemuša. (Juokiasi. – Red.) Visi treneriai turi ir pliusų, ir minusų. Mes puikiai sutariame, jis man daug padeda. Kai neklausau – būna griežtas, pasako, ką daryti.
– Ar dažnai treneriui tenka pakelti balsą?
– Kartais.
– Teko girdėti, kad gyvendama Lietuvoje buvai padykusi. Dabar apsiraminai?
– Padykusi kur? Baseine?
– Ne baseine.
– Nežinau, gal ir buvau.
– Kokia esi laisvalaikiu?
– Esu paprasta ir stengiuosi išlikti „nepasikėlusi“. Laisvalaikį leidžiu kaip visi normalūs žmonės, pavyzdžiui, su draugais einu į miestą. Mėgstu pašokti.
– Kokios dar sporto šakos tau patinka?
– Kaip ir kiekvienai lietuvei – krepšinis. Dar įdomūs šuoliai į vandenį, gimnastika, boksas.
– Ar sugebėsi pailsėti, atsipalaiduoti prieš kitus startus?
– Po olimpiados grįžusi į Lietuvą atsipalaiduosiu. Aišku, ten bus dėmesio, bet noriu pabūti su šeima, draugais, kurių seniai nemačiau ir labai pasiilgau.
– Lietuvoje laukia daugybė priėmimų. Ar turėsi tam pasirengusi šventinių drabužių?
– Nelabai. Reikės pirkti suknelių. Dabar mano spintoje – vien treningai.
– 400 tūkst. litų premija, kurią gausi kaip olimpinė čempionė, aišku, pravers?
– Žinoma. Mano šeima turtais nesišvaisto. Tų pinigų labai reikėjo. Apie tai, kad už medalį galiu gauti kokią nors premiją, net nebuvau girdėjusi. Po finišo finale kažkas pasakė.
– Iki šiol tau Lietuva finansiškai nedaug galėjo padėti?
– Ruošiantis olimpiadai padėjo daug ir daugiau net negalėčiau prašyti.
– Kai jau būdama olimpinė čempionė eini pasivaikščioti po olimpinį kaimelį, tikriausiai visi kitaip žiūri?
– Man kaimelyje ramu. Visi aplink olimpiečiai ir dėmesio tikrai nėra per daug. Kai kas prieina – pasveikina, bet niekas neįkyri.
– Ar tavo vaikinas pasveikino?
– Vaikinas? Neturiu. Vaikinams nėra laiko. Po olimpiados.
