Rusijos mišrių kovos menų (MMA) atstovas Ibragimas Chalilovas pasiekė vieną greičiausių nokautų šios sporto šakos istorijoje, tačiau tą padarė labai negarbingu būdu. Jau dešimt dienų aptarinėjamas skandalas Kinijoje, kai vykusioje „WBK 22“ turnyro kovoje iš Machačkalos kilęs kovotojas įveikė uzbeką Bachtijarą Barotovą. Skandalas kilo dėl to, kad pasisveikinti norėjęs varžovas sulaukė smūgio į galvą, po kurio buvo paskelbtas nokautas. Pasaulis tai pavadino jau pačia „šlykščiausia“ pergale MMA.
Dvikova Kinijoje vyko prieš dvi savaites, o prieš kovą kovotojams įprasta susidaužti pirštinėmis – būtent tą ir norėjo padaryti B.Barotovas, bet netikėtai sulaukė smūgio į veidą. Nerašytos taisyklės sako – negalima smogti varžovui tokiu metu, bet panašu, kad rusui to niekas niekada nesakė.
„Mes pasisveikinome prieš kovą – teisėjas matė. Man apskritai į galvą nešovė, kad dar būtina sveikintis po gongo, kuris skelbia kovos pradžią“, – kalbėjo rusų žiniasklaidai 32 metų I.Chalilovas, nuo 2009-ųjų savo jėgas bandantis MMA kovose. Kinijoje jis jau laimėjo 3 kovą iš 4, už kiekvieną laimėjimą susižerdamas 1200 eurų.
Kaip paaiškėjo, ši kova truko vos tris sekundes – netikėto smūgio sulaukęs B.Barotovas krito ant žemės, o teisėjas buvo priverstas stabdyti kovą. Maža to, rusas akivaizdžiai džiaugėsi pergale – po smūgio atliko salto.
„Pigus smūgis. Patarimas kitam jo varžovui – praleiskite tą dalį, kai kovotojai pasisveikina pirštinių palietimu. Būkite atsargūs. Paklauskite to B.Barotovo... kai jis pabus“, – pašiepiančiai rašė „Bleacher Report“ žurnalistas.
Vaizdo įrašas netruko išplisti internete – MMA sirgaliai ir sporto pasaulio atstovai pasmerkė tokį ruso poelgį.
„Gali viskas atrodyti keistai, bet pabandysiu paaiškinti, – teisinosi skandalo autorius I.Chalilovas portalui machvt.com – Jis ištiesė rankas, aš smūgiavau. Kai prasideda kova, kiekvienas varžovo poelgis yra traktuojamas kaip ataka. Natūralu, kad aš kovos pradžioje jau laukiu smūgio koja ar ranka. Jis ištiesė rankas, suveikė mano refleksai. Net negalvojau, kad jis nori sveikintis. Lyg ir galima sakyti, kad nėra ko kišti rankų į priekį“.
– Bet po nokauto bandėte jį pakelti ant rankų...
– Dabar jau manau, kad privalėjau tą jauną vaikinuką įspėti, kad atakuoju nuo pirmųjų sekundžių. Labai jo pagailo.
– Bet sveikintis prieš kovą įprasta.
– Taip. Bet jau gongui nuskambėjus – nelabai. Jam reikėjo prieš tai apie tai man pasakyti.
– Kaip jautėtės po tokios kovos?
– Kaip? Tiesiog visų klausinėjau, kaip su tuo vaikinuku. Man aiškino, kad viskas gerai, jis atsigavo.
