74 metų J.V.Paleckis – daugkartinis Lietuvos vandensvydžio čempionas, 1963–1967 metais atstovavo Lietuvos rinktinei, dalyvavo dviejose Sovietų Sąjungos tautų spartakiadose. Jis buvo patikimas vartininkas.
„Tada mūsų vandensvydžio rinktinė buvo vadinama inžinierių komanda.
Skirtingai nei kitų sporto šakų žaidėjai, visi buvome baigę aukštąsias mokyklas arba jose studijuojantys.
Ir ne tik tuometiniame Kūno kultūros institute. Jį buvo baigę mažuma, o dauguma – Kauno politechnikos institutą, Vilniaus universitetą“, – sakė J.V.Paleckis.
– Ar vandensvydis buvo pirmoji jūsų sporto šaka?
– Ne. Ilgai rinkausi, kas man labiausiai tinka. Pas Bronę Balaišienę lankiau stalo teniso pratybas, pas Joną Pavilionį – irklavimą, pas Juozą Ūdrą – fechtavimąsi.
Tačiau tose sporto šakose ilgai neužsibuvau, pakerėjo vandensvydis.
Jį pradėjau žaisti tada, kai savo sporto karjerą jau buvo bebaigiantis Stasys Krasauskas. Tačiau su juo dar teko pažaisti, gėrėtis jo žaidimu.
Vilniaus „Delfinas“, kuriam atstovavau, buvo ypač intelektuali komanda: be S.Krasausko, joje žaidė Rimas Tonkūnas, Leonas Klimavičius, Romas Batūra, Eduardas Sprindys.
Su aktyviuoju sportu atsisveikinau 1967-aisiais būdamas 25 metų. Būčiau dar mielai ir toliau žaidęs, tačiau išvykau studijuoti.
– Kokie liko prisiminimai iš tų laikų, kai aktyviai sportavote?
– Dar ir šiandien mano akyse – karštos kovos.
Kaip vartininkui teko ne kartą nukentėti. Prisimenu, ne vieną sykį po stiprių smūgių kamuoliu į galvą prireikdavo netgi medicinos pagalbos.
Mano aktyvaus sportavimo metais stipriausia komanda buvo susibūrusi Kaune. Kartais kauniečius pavykdavo nugalėti, tačiau dažniausiai jiems pralaimėdavome.
Kai atstovavau Lietuvos rinktinei, labai malonu būdavo nugalėti savo pagrindinius varžovus latvius ir estus.
– Daug treniruodavotės?
– Esu apskaičiavęs, kad, susumavus visas valandas, kiek aš žaidžiau vandensvydį, vandenyje esu praleidęs daugiau nei metus.
Nuo to laiko, kai tiktai galiu, su dideliu malonumu vėl neriu į vandenį. Plaukioju ne tik baseine, bet ir ežere, jūroje, upėje. Buvo laikas, kai Baltijos jūroje maudydavausi ir sausio, gruodžio mėnesiais. Dabar tai darau tik retkarčiais.
Šią vasarą ežeruose nesustodamas esu nuplaukęs 1–2 kilometrus.
– Kai Kauno sporto muziejuje su savo bendraminčiais minėjote mėgstamos sporto šakos 85 metų sukaktį, vandensvydininkų šeimoje jautėtės savas tarp savų.
– Be abejo, jaučiausi lyg žuvis vandenyje. Užplūdo tiek daug prisiminimų, įspūdžių, tarsi tų metų ir nebūtų buvę.
– Ar skaitote rašinius apie vandensvydį?
– Nuo pat pirmojo numerio skaičiau „Sporto“ laikraštį, stovėjau prie kiosko ir laukiau, kada pasirodys tas pirmasis numeris. Tai buvo mano paauglystės laikų laikraštis.
Ir dabar Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinis sekretorius Rolandas Vizgirda man atsiunčia pasiskaityti rašinių apie vandensvydį.
