Sportininko treneris Alfredas Lifšicas skaičiuoja, kad mūsiškiui iki galimo UFC durų pravėrimo liko dar bent 3-5 kovos, gal kiek daugiau. Šiuo metu profesionalų narve jis yra laimėjęs visas trejas kovas, o paskutinioji buvo atšaukta.
Praėjusį savaitgalį L.Urbonavičius Vokietijoje turėjo kautis su Andreasu Grzywa, bet šis apšilimo metu susilaužė ranką. Rudenį lietuvis numatęs dar dvi kovas.
„Pats apie tai niekada nediskutuoju, nebent žmonės klausia – na, kada pakliūsi į UFC? Stengiuosi apie tai negalvoti, nes dar reikia daug darbo atlikti. Kai pakliūsiu, tada pašnekėsiu.
Norisi greičiau turėti pakankamą pergalių kiekį ir belstis į UFC duris“, – nekantrauja L.Urbonavičius.
Sportininko darbo grafikas – palankus sportui. Jis atidirba parą ir tada turi tris laisvas dienas. Per jas L.Urbonavičius du kartus per dieną pluša „Vale Tudo“ sporto klubo salėje Lazdynuose. Neslepia – ir budėjimų metu turi sąlygas sportuoti, tad tarp iškvietimų tą ir daro.
Kovotojas pripažįsta, kad darbe įgijama patirtis jam praverčia ir narve – psichologiškai jis pasirengęs bet kam.
„Su ekstremaliomis situacijomis susiduriame kasdien. Kraujo nebijau, nes darbe esu matęs kraupių vaizdelių – narve nuplėštos galūnės nesimėto, milžiniškų atvirų žaizdų nepamatysi. Tai stiprina psichologiškai“, – pasakojo jis.
L.Urbonavičius išskiria savo stipriąsias puses – tai imtynių veiksmai ir fizinė ištvermė. Jis nori pagerinti smūgių techniką, kovojimą stovėsenoje.
„Nuo mažens norėjau būti kovotoju. Augau kaime, kuriame neturėjau sąlygų treniruotis, bet žinojau, kad vieną dieną kovosiu. Turėjome vietinę sporto salę, ėjau ten ir stengiausi sutvirtėti.
Buvau mušeika, niekad nevengdavau pasipešti – kovojimas man buvo įprastas dalykas. Buvau fiziškai stipresnis už bendraamžius. Niekad neturėjau baimių, kad mane kažkas muša, nes dažniausiai pats visus lupdavau“, – juokavo 28-erių Laurynas, kilęs iš gatvinio kaimo Rokiškyje – Kriaunų.
