Iš Šiaulių kilusi, o dabar Prancūzijoje gyvenanti 27-erių metų šachmatininkė šypsosi: iškovotas medalis, Lietuvos komanda olimpiadoje finišavo tarp lyderių, o kitą mėnesį jos lauks naujos karjeros aukštumos pasauliniame FIDE reitinge.
– Ar galima sakyti, kad ši olimpiados bronza – svarbiausias jūsų karjeros laimėjimas? Ar prieš turnyro startą jautėte, kad esate geros formos?, – lrytas.lt pasiteiravo D.Daulytės.
– Prieš turnyrą turėjau labai daug rūpesčių, nesusijusių su šachmatais, tad šiek tiek nerimavau, kad būsiu ne pačios geriausios formos. Be to, visą rugpjūčio mėnesį nedalyvavau jokiuose turnyruose, o man nežaisti mėnesį laiko jau yra daug (šypsosi).
Šachmatuose, skirtingai nei kitose sporto šakose, labai sunku suprasti, kada pavyks pasiekti geriausią sportinę formą. Sunkios treniruotės prieš turnyrą ne visada atneša norimą rezultatą, o geras poilsis ir atvykimas į varžybas šviežia galva yra ne mažiau svarbu. Šiuo atveju taip ir įvyko.
Po pirmų partijų pajutau, kad forma nebloga ir pasitikėjimas savo jėgomis augo po kiekvienos pergalės. Tai, kad pavyko iškovoti bronzos medalį savo lentoje man yra didelis pasiekimas! Olimpiada Baku man jau buvo šešta, iki šiol nė karto nebuvo pavykę laimėti medalio, tad be abejo tai yra vienas svarbiausių mano karjeros laimėjimų.
– Per septynias partijas – šešios pergalės ir vienos lygiosios. Po to per du turus pavyko iškovoti tik pustaškį. Negalvojote, kad tos partijos galėjo kainuoti medalį? Ar komandinių varžybų metu sekėte, kaip sekasi asmeninėje įskaitoje?
– Turnyro metu stengiausi negalvoti, ar galiu iškovoti medalį. Olimpiada – ilgas ir varginantis turnyras, kuriame viską lemia paskutinės partijos, tad tikrai nėra prasmės svajoti apie medalį turnyrui tik įpusėjus. Ankstesniais metais gerai pradėjusi turnyrą leisdavau sau pagalvoti, kad šį kartą man tikrai pavyks iškovoti apdovanojimą, bet viskas nueidavo šuniui ant uodegos, nes finišas nesusiklostydavo taip gerai, kaip varžybų pradžia. Šiemet nenorėjau apie tai net galvoti ir pykdavau, jei kas nors užsimindavo.
Turnyrui einant į pabaigą pasidomėjau, ar dar turiu šansų laimėti medalį. Tiesą sakant, po lygiųjų prieš Izraelio šachmatininkę priešpaskutiniame rate maniau, kad vilčių nebėra ir pergyvenau, nes galutinė partijos padėtis buvo laimėta, o aš nenorėdama pakartojau poziciją tris kartus – varžovė pareikalavo lygiųjų. Laimėjimas būtų atnešęs ir komandinę pergalę...
Paskutiniame rate susitikome su Filipinų šachmatininkėmis ir žinojau, kad reikia tik pergalės, jog išsaugočiau viltis laimėti apdovanojimą. Žiūrint į reitingą varžovė buvo žymiai silpnesnė, tačiau turnyro metu ji įveikė keletą labai stiprių šachmatininkių. Pergalę pasiekiau lengvai, tačiau ir tai negarantavo bronzos: reikėjo, kad mano konkurentės prarastų taškus. Taip ir įvyko – buvusi pasaulio čempionė Marija Muzyčiuk neįveikė Bulgarijos šachmatininkės ir ją aplenkiau galutinėje įskaitoje.
– Lietuvos moterų svajonių šachmatų komanda olimpiadoje dvylikta. Ką reiškia ši vieta? Ar buvo įmanoma kilti dar aukščiau?
– Dvylikta vieta olimpiadoje mums reiškia labai daug! Visų pirma, tai yra geriausias Lietuvos moterų komandos pasiekimas istorijoje. Girdėjau nuomonių, kad toks rezultatas neturėtų nieko stebinti, nes ir mūsų reitingas ir buvo dvyliktas, tačiau ne visi žino niuansus. Mūsų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen dėl darbo Seime prisijungė tik po pirmų penkių turų. Jos ypač trūko ketvirtame ir penktame turuose, kur minimaliu skirtumu nusileidome Kazachstano ir JAV rinktinėms.
Viktorija yra aukščiausio lygio šachmatininkė, tačiau suvokėme, kad ir jai lengva nebus, nes ji jau porą metų yra pristabdžiusi profesionalės karjerą. Laimei, Viktorija žaidė puikiai.
Šiuo metu komandoje aš vienintelė gyvenu kaip profesionalė – merginos turi darbus ir šachmatai joms yra daugiau kaip hobis. Gruzijos komanda, kurioje žaidžia visos profesionalės, surinko tiek pat taškų, kiek ir mes, tad turime kuo didžiuotis. Kalbėti apie Top-10 dar anksti, nes trūksta dar vienos didmeistrės komandoje ir, deja, kol kas nematau, kas galėtų sustiprinti rinktinę. Debiutavau komandoje 2005 metais, kai man buvo 16-a, ir dabar aš vis dar jauniausia žaidėja komandoje...
Norint patekti tarp dešimties stipriausių pasaulio komandų reikia ir investicijų. Lietuvos rinktinės niekada neturi pasiruošimo stovyklų, susitinkame tik kartą per metus olimpiadoje ar Europos čempionate. Net latviai gali sau leisti rengti stovyklas, o mes ne... Jau daug metų niekas nesikeičia ir nemanau, kad pasikeis.
– Pusę turnyro žaidėte prie pirmos lentos, kitą pusę – prie antros. Ar jautėsi skirtumas?
– Man nėra skirtumo prie kurios lentos žaisti – galiu kautis ir prie pirmos, ir prie paskutinės. Šachmatų figūros visur vienodos, o indėlis į komandos pergalę svarbus prie bet kurios lentos. Turnyro metu skaičiau Latvijos komandos lyderės ir Latvijos finansų ministrės Danos Reizniecės-Ozolos interviu, kur ji teigė, kad jai labai svarbu būti lydere ir žaisti prie pirmos lentos. Matyt žmonėms, turintiems ryškių lyderio savybių, tai reiškia labai daug.
– Ar po olimpiados liko nuoskaudų? Ar buvo partijų, kurias ypač norėjosi laimėti?
– Nuoskaudų visada lieka, nes retai pavyksta laimėti visas partijas (šypsosi). Esu labai reikli sau ir visada pykstu, jei nelaimiu „laimėtų padėčių“ ar darau grubias klaidas. Puikiai suvokiu, kad nesame kompiuteriai, tad įtaką daro nuovargis, emocijos, nuotaika... Pergyvenau dėl neišnaudotos galimybės prieš Izraelio šachmatininkę, bet jei būčiau laimėjusi, tada būtumėme žaidusios prieš pajėgesnę komandą paskutiniame rate ir neaišku, kaip viskas būtų susiklostę.
Dabar esame patenkintos galutiniu rezultatu, o tai – svarbiausia.
