Pakabinęs kostiumą Lukas sėda ant dviračio ir lekia į treniruotę. Po darbo interneto tinklalapių, programavimo, rinkodaros ir dizaino darbais užsiimančioje kūrybos agentūroje jos direktorius L.Litvinas su bičiuliais žaidžia dviračių polą.
Luką drąsiai būtų galima vadinti šio netradicinio sporto pradininku mūsų šalyje. Bet didelė dalis lietuvių turbūt dar nenutuokia, kas tai per dalykas!
Nieko. Netrukus jie galės savo akimis pažvelgti į šį iš Australijos kildinamą ir Europoje sparčiai populiarėjantį sportą.
L.Litvinas organizuoja pirmą Lietuvos istorijoje dviračių polo turnyrą Vilniuje, prie „Siemens“ arenos esančioje automobilių aikštelėje. Jis vyks rugsėjo 10 ir 11 dienomis.
Šalia pagrindinės turnyro aikštės bus įrengta mažesnė aikštelė, kur dviračių polą galės išbandyti visi norintieji.
„Noriu panaikinti nuostatą, kad tai sudėtingas ir pavojingas sportas. Anaiptol! Norėčiau, kad prie mūsų bendruomenės prisijungtų daugiau žmonių. Duosime ir dviračius, ir lazdas“, – žadėjo Lukas.
Jam netrūksta nei noro, nei ryžto ką nors pradėti ir užsispyrimo užbaigti, nei meilės sportui. Tikriausiai tai užkoduota Luko genuose.
Mat jo senelis Juozas Litvinas (1920–2001) buvo pripažintas geriausiu visų laikų Lietuvos futbolo teisėju, apdovanotas Tautinio olimpinio komiteto medaliu už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos sportui. Jis dalyvavo kuriant pirmąsias turizmo bazes, organizuojant sportinį turizmą.
O dabar jo anūkas kloja naujo Lietuvoje sporto pagrindus. Lukas apie dviračių polą sužinojo prieš kelerius metus gyvendamas Latvijoje.
Kartu dirbę kolegos jį nusivedė į turnyrą, kuris buvo organizuojamas tam, kad priviliotų daugiau šio sporto mėgėjų.
Kaimynai latviai dviračių polą ėmė žaisti jau prieš kokius 5–6 metus, tad per tą laiką susikūrė keletas stiprių komandų.
„Prieš turnyrą nuvykau į dviračių parduotuvę, kur mano dviratis buvo palengvintas ir pritaikytas žaisti polą.
Kalnų dviratis paprastai turi vadinamuosius ragus, daug pavarų, o mūsų sportui reikia kuo paprastesnio.
Pagrindinis reikalavimas – kad dviratis kuo greičiau įsibėgėtų ir kuo greičiau stabdytų. Mat mes polą žaidžiame uždaroje ledo ritulio tipo aikštelėje. Tad kuo dviratis bus manevringesnis ir lengvesnis, tuo bus geriau“, – pasakojo Rygoje žaidimą dviračiu pamėgęs Lukas.
Netrukus L.Litvinas grįžo atgal į Lietuvą. Buvo vasario mėnuo, už lango – šalta, šlapia. O jis visada mėgo užsiimti kokiu nors sportu.
Užuot susiradęs kitos aktyvios veiklos, internete Lukas ėmė naršyti, ar kas nors Lietuvoje žaidžia dviračių polą.
„Forume iškapsčiau vieno vaikino, kuris kažkada Vilniuje galėjo žaisti šį žaidimą, vardą.
Pasirodo, jis su draugais kaip tik mėgina užsiimti dviračių polu, bet labai jau mėgėjiškai.
Kitą dieną susitikome, iškart įregistravome feisbuke „Bike Polo Vilnius“ profilį, o po savaitės sėdome septyniese į automobilį, ir aš visus nuvežiau į Rygą parodyti, kaip iš tikrųjų žaidžiamas šis žaidimas – lygioje aikštėje su bortais, apšvietimu, tikromis lazdomis.
Ta diena buvo lemtinga. Nuo tada viskas įsisuko – susipirkome visi dviračius, apsaugas, ėmėme ieškoti vietos, kur žaisti, mat krepšinio aikštės šiek tiek per mažos.
Latviams gerai, nes jie žaidžia ledo ritulį, o šio sporto aikštės dydis puikiai tinka dviračių polui“, – prisiminė pradžią vilnietis.
Galiausiai vaikinai surado uždarą salę ir ėmė intensyviai treniruotis. Tais pačiais metais jau dalyvavo turnyre Rygoje.
Jų lygis kilo. O praėjusiais metais Vilniaus Fabijoniškių rajone susirado nuolatinę treniruočių aikštę lauke.
Patys sutvarkė sulūžusią tvorą, užlygino duobes, pasigamino vartus, pastatė bortus, nusipirko įrangos žaidimui. Vasarą žaisti – didžiausias malonumas.
„Lietuvoje yra turbūt tik apie 30 žmonių, kurie jau išmėgino dviračių polą. O tų, kurie nuolat žaidžia, – vos trys komandos po 3 žmones. Tarp visų vyrukų yra ir viena žaidžianti mergina, kuri gyvena tarp Londono ir Vilniaus“, – paaiškino Lukas.
L.Litvino komandoje, kurią pavadino „Tres pedales“ (išvertus iš ispanų kalbos – „Trys pedalai“), žaidžia du jo bičiuliai Gediminas ir Georgijus.
Šiemet jie jau dalyvavo keturiuose tarptautiniuose turnyruose – Varšuvoje, Liubline, Minske ir Prahoje.
Visas bendravimas ir turnyrų organizavimas vyksta socialiniame tinkle „Facebook“. Kiekvienas miesto klubas turi savo puslapį. Seki informaciją ir matai, kada ir kur vyksta turnyrai.
Lietuviai bendrauja su anglais, vokiečiais, suomiais, latviais, estais, rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, lenkais, čekais.
Pasak Luko, dviračių polo bendruomenė pritraukia daug itin kūrybingų, išsilavinusių, intelektualių, nuoširdžių žmonių. Tarp lietuvių yra grafikos dizainerių, elektroninės muzikos kūrėjų, perkusininkų, programuotojų, inžinierių, mechanikų.
Visus, aišku, vienija dviratis. Vieniems tai – nuolatinė susisiekimo priemonė, kitiems – gyvenimo būdas.
Turnyrus gaubia itin draugiška ir saugi aplinka. Lukas pastebėjo, kad dviračių polo bendruomenei svarbi ekologija, pagarba kitiems.
Šalia įprasto valgiaraščio visuomet būna patiekiama maisto veganams.
Net mačų metu nebūna jokių barnių, nesusipratimų tarp priešininkų. Nebent savi paragina savus, kad susiimtų, pradėtų žaisti geriau, o sportinį nusivylimą žaidėjai kartais išlieja ant savo dviračių.
Kaip kitaip, kai šitoks azartas! Vis dėlto į šį sportą dauguma žvelgia labiau kaip į aktyvų laisvalaikį, tačiau retkarčiais pakylantį į profesionalų lygmenį. Mat vyksta pasaulio ir Europos čempionatai.
Lietuva kitąmet vyksiančiame Europos čempionate, kuriame dalyvaus 48 komandos, jau turi vieną vietą. Tik dar neaišku, kurioje šalyje tas čempionatas vyks.
Turnyrai – tai puikiausia patirtis, galimybė išmokti, kaip dar galima žaisti, pabendrauti su sportininkais iš kitų šalių. Be to, neatsiejama šio sporto dalis yra alus. Bet Lukas tikino, kad visi gurkšnoja saikingai.
Būna ir nedidelių traumų, tačiau žaidėjai būna su šalmais, kojų ir rankų apsaugomis.
Šį sportą gali pradėti visi, kurie nori. Bet kokio amžiaus ir įvairaus kūno sudėjimo.
Mat ypatingo sportinio pasirengimo nereikia. Gali žaisti ne tik vyrai, bet ir moterys bei mergaitės.
Vis dėlto moterų šiame sporte kol kas – mažuma. Lukas juokavo, kad gal dėl to ir neturi antrosios pusės.
„Svajonių jaunikiu savęs nepavadinčiau. Kai tiek veiklos, beveik nebūnu namuose. Vis rūpinuosi įmone ir eglėmis, o visą likusį laiką skiriu dviračių polui“, – nusišypsojo L.Litvinas.
Kai pavargsta nuo interneto ir miesto, atokvėpį Lukas randa tėvų sodyboje Ukmergės rajone. Čia jis kartu su broliu Mantu bei tėvais prižiūri ūkį, kuriame auga Kalėdų eglutės. Jomis vilniečiai prekiauja internetu, o sezono metu – viename Vilniaus prekybos centre.
Vis dėlto vasarą čia darbo irgi netrūksta. Eglutes reikia formuoti, atbaidyti nuo jų kenkėjus. Be to, jau prasidėjo plėtros planavimo darbai bei pirmieji užsakymai. Mat daug keliaujantys, užsiėmę žmonės Kalėdų eglutes užsako ir vasarą.
Dvi kilmės istorijos
Yra kelios dviračių polo kilmės teorijos. Pirma – jis atsirado XIX amžiuje kartu su dviračių atsiradimu. Iš pradžių žaidė aristokratai, nes tik turtingesni žmonės turėjo dviračius. Pirmiausia šis žaidimas buvo žaidžiamas ant žolės.
Kita teorija nukelia į Australiją, kuri XX amžiaus pradžioje buvo Didžiosios Britanijos dominija. Britai žaidė polą arkliais, tačiau Australijoje arklių tuo metu trūko, tad australai ėmė žaisti polą dviračiais.
Vėliau, kai atsirado automobiliai, buvo bijoma, kad dviračiai visai išnyks. Tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje dviratis, galima sakyti, prisikėlė.
Labiausiai juos išpopuliarino Niujorke dirbantys pasiuntinukai, vadinami mesendžeriais. Tuo metu, kai jie neturėdavo darbo, norėjo kuo nors užsiimti, bet būti šalia dviračio. Tad sėdėdami ant dviračių jie ėmė varinėti kamuoliuką ir atgaivino šį primirštą žaidimą.
Dviračių polas tapo populiarus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kur vyko pastarasis šio sporto pasaulio čempionatas. Taip pat dviračių polas sparčiai populiarėja visoje Europoje.
Dviračių polo taisyklės
Šiam žaidimui reikia plastikinės lazdos su kūjo formos galu, kamuoliuko ir dviračio. Žaidžiama 3 prieš 3. Kiekvienas komandos žaidėjas gali būti ir puolėjas, ir gynėjas.
Kamuoliuką reikia mušti į vartus, bet tik bukuoju lazdos galu, ne šonu. Pagrindinė taisyklė – negali liesti žemės kūnu, tik remtis lazda. Jei palieti koja ar nugriūvi, iškrinti iš žaidimo iki tol, kol nuvažiuoji iki aikštės vidurio ir palieti bortą. Tada vėl gali sugrįžti į žaidimą. Tai gali reikšti, kad vienu metu komandoje gali likti tik du, vienas arba nė vieno žaidėjo.
Taip pat negalima blokuoti priešininkų komandos žaidėjo. Kontaktas žaidimo metu gali vykti tik pagal principą dviratis–dviratis, kūnas–kūnas, tačiau jokiais būdais negalima dviračio stumdyti kojomis ir rankomis ar aukštai iškelti lazdos.
Svarbiausia taisyklė – nebūk šiurkštus.
