Sekmadienį vykusi olimpiados uždarymo ceremonija žymėjo 16 dienų trukusios sporto šventės pabaigą.
Per žaidynes nestigo keistų ir nemalonių epizodų, kai kada nustelbdavusių sportininkų pasirodymus, bet Rio de Žaneiro gyventojai, dar vadinami kariokais, nesuko galvų dėl visų šių rūpesčių ir paskutinį vakarą nepabūgo lietaus bei smarkaus vėjo, mėgaudamiesi tarptautiniu dėmesiu.
Nors pirmosios Pietų Amerikoje žaidynes buvo saugiai užbaigtos per didingą šou, daug problemų išliko. Vis dėlto brazilai sekmadienį aiškiai pademonstravo, kad moka linksmintis.
„Tai buvo nuostabios olimpinės žaidynės šiame nuostabiame mieste“, – sakė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas (Tomas Bachas), turėdamas omenyje faktą, kad Brazilijos vizitine kortele tapęs miestas, kuriame apstu svetingų paplūdimių, vešlios atogrąžų augalijos, o klimatas itin malonus, yra žinomas kaip „cidade maravilhosa“ (nuostabus, stebuklingas miestas).
Po šio pareiškimo stadionas prapliupo plojimais, bet po kelių akimirkų pasigirdo nepatenkinti šūksniai, kai Th.Bachas pareiškė: „Skelbiu XXXI olimpines žaidynes uždarytomis!“
Per uždarymo ceremoniją legendiniame stadione „Maracana“ taip pat buvo sutvarkyti kai kurie formalumai: ji žymėjo oficialų olimpinės estafetės lazdelės perdavimą Japonijai, kur vyks 2020 metų vasaros žaidynės.
Vis dėlto sekmadienį svarbiausia išliko Brazilija, nors olimpiados uždarymo ceremonija buvo suplanuota kuklesnė negu atidarymas, ypač pabrėžęs Rio de Žaneiro koloritą.
Per uždarymą buvo parodyti originalūs istoriniai kadrai, kuriuose matomas aviacijos pionierius Alberto Santosas-Dumont'as (Albertu Santusas Dumonas), brazilų laikomas lėktuvo išradėju. Taip pat buvo pabrėžiamas posakis „brazilai gali viską padaryti plikomis rankomis“, perteikiantis šios kylančios ekonomikos ir penktosios pagal gyventojų skaičių šalies žmonių sumanumui.
Dešimtys šokėjų, pasipuošusių spalvingomis plunksnomis, išsirikiavo Lapos viaduko, panašaus į senovės romėnų griuvėsius populiariame Rio de Žaneiro rajone, pavidalu. Vėliau jie sudarė miesto simboliu tapusios Cukraus Galvos kalno atvaizdą, o šį greitai pakeitė oficialus 2016-ųjų olimpiados simbolis.
Garsus sambos atlikėjas Martinho da Vila (Martinju da Vila), kurio melodijos skamba daugelyje populiarių televizijos serialų, sudainavo „Carinhoso“ („Meilus“).
Sportininkai įžygiavo dulkiant lietui, mojuodami savo šalių vėliavomis. Daugelis šoko pagal sambos ritmo melodijas, o atmosfera stadione buvo panaši į karnavalo.
Didžiosios Britanijos atletai avėjo batus, kurių batai žybsėjo nacionalinės vėliavos spalvų švieselėmis – raudona, balta ir mėlyna.
Žolių stiebelių sijoną dėvintis Tongos tekvondo meistras Pita Taufatofua šoko ant scenos per didžėjaus pasirodymą. Šis sportininkas atkreipė į save dėmesį per olimpiados atidarymą, kai nešė savo šalies vėliavą plika krūtine.
Vėliau žiūrovams buvo pateiktas platesnis Brazilijos – už žemynines Jungtines Valstijas didesnės šalies – vaizdas. Buvo parodyti pirmųjų Amerikos gyventojų urvų piešiniai, rasti Sera da Kapivaros vietovėje šalies šiaurės rytuose, viename neturtingiausių jos regionų.
Žiūrovai pamatė atlikėjus, šokančius frevą – itin energingą šokį, prieš kurį nublanksta netgi samba. Mažyčius skėčius laikantys šokėjai šokinėjo ir žygiavo, atlikdami akrobatinius triukus.
Jie šoko pagal populiarią melodiją „Vassourinhas“ („Šluotelės“), susijusį su vienu garsiu klubu šiaurės rytiniame Resifės mieste.
Svarbus ceremonijos akcentas buvo ilgesį arba senų gerų laikų prisiminimus perteikiantis žodis „saudade“, unikalus braziliškoje portugalų kalboje.
Stadione žybsėjo šio žodžio vertimai įvairiomis kalbomis, o grupė moterų dainavo „Mulher Rendeira“ („Nėrinių mezgėja“), primenančią apie šalies afrikietiškąjį paveldą. Brazilija vergiją panaikino tik 1888 metais ir buvo paskutinė tai padariusi šalis abiejuose Amerikos žemynuose.
