Ar tai reiškia, kad gyvenimas mūsų gintarinėje padangėje pradeda stoviniuoti, kol dar nesustojo visiškai, kaip apskritai vertinti didžiojo sporto sėkmes ir nesėkmes krašto raidai ir pažangos įtvirtinimui visose gyvenimo sferose?
Karas, pagal seną apibrėžimą, yra užsienio politikos tęsimas kitomis priemonėmis, o didysis sportas ir sportiniai šalies pasiekimai tarptautinėje plotmėje, o ypač olimpinėse žaidynėse, yra kovinės dvasios liudijimas taikiomis priemonėmis, kai laimima ar pralaimima viso pasaulio akivaizdoje, nepraliejant nė lašo kraujo.
Tokios pergalės, atnešančios nemirtingą šlovę atletams, drauge yra ypač reikšmingos įtvirtinant šalies prestižą. Taigi olimpinės žaidynės yra svarbi užsienio politikos sudedamoji, suteikianti galimybę šaliai didžiausiame sporto ir taikos forume priminti savo vardą, pademonstruoti potencialą nepalyginamai labiau įtaigiai, nei tai leidžia daryti visokios pasaulinės parodos, tarpkontinentinės konferencijos ir politikų blizginimasis tarpusavio susitikimuose.
Kita vertus, šįkart leiskite dėmesį forsuoti truputėlį kitu rakursu, keliant klausimą – kokia yra olimpinio sporto reikšmė vidaus politikos viražuose, kaip didžiojo sporto pakilimai ar nuosmukis lemia žmonių nuotaikų balansą šalies viduje.
Kaip nesunku buvo pastebėti net plika akimi, valdančiosios kastos atstovai visados siekė pasišildyti sportininkų šlovės spinduliuose, daugiau ar mažiau įsisąmonintai suprasdami, kad pasididžiavimas dėl mūsų sportininkų sėkmės užtikrina bendrumo jausmo gyvastingumą, yra viena iš svarbiausių visuomenės kontrakto su politine klase sąlygų.
Dar kitais žodžiais tariant, kartkartėmis prasikišantis politikų neadekvatumas ir valdininkų bukumas krepšinio šalyje ne taip krinta į akis, kai viena po kitos seka progos pasinerti į euforijos svaigulį dėl mūsų krepšininkų pergalių, tačiau tokiai sielos pamaloninimo sporto arenose ritmikai sutrinkus tūlas pilietis skaudžiai atsimerkia, pajutęs nepagrąžintos tikrovės nejaukumą ir vienišumo šaltį, gal net egzistencijos išgąstį. Kita vertus, jo pageidavimai parodyti atpirkimo ožį yra visiškai teisėti ir logiškai pagrįsti.
Didysis sportas, o ypač krepšinis, krepšinio šalyje buvo kaip dopingas tautai arba, jeigu norite, kažkas panašaus į opiumą mūsų liaudžiai – dabar pabudus iš svaigaus alpusio visų pirma matyti kraštutinai nesimpatiškos politikų fizionomijos, vis dar begėdiškai styrančios TV ekranuose, ypač užkliūvančios, kai nieko nesinori matyti.
Mums reikia duonos ir žaidimų, tačiau dabar padėtis susiklostė taip, kad didelės žmonių masės išvyko skalsesnio duonos kąsnio ieškoti svetur, o žaidimai gimtojoje šalyje, kaip rodo įvykių seka, greitai gali prarasti visaliaudinį pobūdį, kai, tarkime, krepšinio vietą čia jau pretenduoja užimti uždaro rato žmonių kyšių čempionatas „verslas – politika“ apyvartoje.
Buvo laikai, kai dar visai neseniai norėjosi tikėti, kad net tie Seimo nariai, kurie nuolat gynė Rusijos interesus iš Seimo tribūnų, teisindami Krymo okupaciją, taip pat įdėdami daug pastangų siekiant įpiršti Lietuvai nuolankumo dvasią Rusijos atžvilgiu, stebėdami krepšinio rungtynes neva iškart persimaino ir jau serga už Lietuvą.
Tikriausiai tokia versija buvo ir yra toli nuo tikrovės, tačiau įkvėpti krepšinio pergalių buvome didžiadvasiški, be to, nenorėdami sugadinti sau šventės atmosferos pro pirštus žiūrėjome net į akivaizdžiai nešvankius partiečių žaidimėlius.
Tačiau dabar jau knieti labai aiškiai pareikšti, visai nediplomatiškai pareikalauti, kad Rusijos interesams atstovaujantys veikėjai dalyvautų Rusijos, o ne Lietuvos rinkimuose, garsiai skelbiame, kad mums užtenka savų, net patriotiškas nusiteikusių debiloidų, taigi Rusijai siūlome tokį patį savo gėrį pradėti sandėliuoti pas save.
Ne dėl Rusijos kaltės mums nenusisekė olimpinės žaidynės, tačiau įskaudinti nesėkmių dabar atsimerkėme, vos ne išnarindami akis, taip plačiai, kad pasimatė visas politinis mėšlas, taip pat ir tai, jog nepotizmo suvešėjimas su visais anūkais, drauge kolūkių pirmininkų pažaliavusios sėklos politinės pretenzijos didžiojoje scenoje yra kažkas panašaus į naują šalies ir sąmonės okupacijos formą, kuri gali užtikrinti tik nuostolingą gyvenimą ir moralinę degradaciją.
Iškreivintoje politinės korupcijos erdvėje Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu paprastai yra skiriamas vienos ar kitos partijos augintinis, dažniausiai žmogus be idėjų ir užmanymų, būtent toks, kuriam reikia surasti vietą užutėkyje, kur ne taip aiškiai būtų pastebimi nevykėlio kompleksai.
Tačiau tikra vyšnia ant apnuodyto torto yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės aiškiai deklaruojama, esant mažiausiai progai, prorusiška pozicija, andai giriant Sočio pasirengimą olimpinėms žaidynėms, dabar, kai išlindo visi galai dopingo skandale, taip pat stojant Rusijos pusėje.
Dėl pastarojo atvejo leiskite pasakyti taip: jeigu nuolat kur nors niežti, nebūtina tos vietos kasytis visų akivaizdoje, draskytis viešumoje.
