„Laukėme kitokio rezultato. Visi žinome, kad ji gali plaukti visai kitokiu greičiu, – apie R.Meilutytės 7-ąją vietą sakė G.Martinionis. – Bet yra, kaip yra. Liūdna, kad jos sportinė forma nėra gera.“
36 metų plaukimo specialistas jau šeštus metus tik stebi Rūtos startus iš šalies, bet nuoširdžiai jaudinasi dėl jos nesėkmių.
„Labai linkiu jai sėkmės, kad greičiau išliptų iš tos duobės, kurioje dabar yra“, – sakė kaunietis.
– Kokios priežastys lėmė tokį rezultatą?
– Viena jų galėjo būti trauma, kuri išblaškė pasirengimo procesą. Rūta nebegalėjo ruoštis visa jėga.
Antras dalykas – visas tas Julijos Jefimovos dopingo skandalas.
O dar didžiuliai lūkesčiai – visi drebėjome iš noro, kad ji laimėtų medalį. Jai buvo užkrauta labai didelė atsakomybė, ir kartelė iškelta labai aukštai. Žinoma, ji savo galimybėmis pati ją ir pakėlė.
– Ar jums pavyko užmigti prieš Rūtos startą finale?
– Negalėjau miegoti, laukiau to plaukimo, galvojau, kaip čia bus.
Žinoma, man nepatiko tai, ką mačiau pusfinalyje. Tačiau ji ne tokia, kuri pasiduotų, todėl tikėjausi, kad finale visiems parodys ir viskas bus gerai. Tačiau, kaip matėme, parodė kitos.
Kai tos merginos pradėjo lenkti, emocinė būsena tapo sunkesnė. Kai matai, kad kas nors priekyje, tai labai kerta psichologiškai.
Manau, kad ir visas pasirengimas buvo suplanuotas ne visai pagal ją, jos fizines savybes, sudėjimą ir galimybes.
– Kas buvo negerai?
– Jos startas visada buvo vienas geriausių pasaulyje. Ji buvo be galo stipri ir greita.
Aš su ja dirbau iki 2010-ųjų rudens. Tuomet šių savybių nereikėjo gerinti, turėjome stiprinti ištvermę, taisyti techniką. Aš tai dariau, ir po kiek daugiau nei metų ji laimėjo auksą Londone.
O kai ji subrendo, 2013-aisiais pasiekė rezultatų piką, prasidėjo kitas etapas. Ji sumoteriškėjo, pakito kūno formos.
Manau, tuo metu buvo padaryta treniruočių planavimo klaidų, jų nebespėta ištaisyti. Duobė ar tobulėjimo stabtelėjimas yra natūralu. Negali sportininkas visą laiką lipti į kalną. Būna duobių ir nuopuolių. Tik labai liūdna, kad ta duobė atsirado per olimpines žaidynes.
– Ar dėl nesėkmės reikia kaltinti trenerį?
– Yra ir trenerio klaidų. Vis dėlto rengiant tokio lygio sportininkę galima pasamdyti geriausius pasaulio specialistus.
Tuo labiau kad ir Lietuvos olimpinis komitetas, ir Plaukimo federacija rūpinosi, kad būtų sudarytos geriausios sąlygos.
Žinoma, traumų neišvengsi. Jei žinotum, kad krisi, pasidėtum pagalvę. Bet čia jau nuo Dievo priklauso. Tačiau jie laikė save labai gerais specialistais ir manė, kad viską daro tinkamai. Aš galiu tik pafilosofuoti apie tai, ką asmeniškai būčiau daręs kitaip.
– Ką būtumėte keitęs?
– Būčiau ruošęs ją daugiau rungčių – ne tik 100 metrų, bet ir 200 metrų. Jai priklauso 400 metrų laisvuoju stiliumi Lietuvos rekordas. Ji plaukė visais būdais.
Jos tėvas mane vadino dailės mokytoju, o J.Ruddą – menininku. Tai dabar norėčiau jo paklausti, kur tas menininkas ir kokį meną jis sukūrė.
Aš būčiau ją ruošęs kompleksiškai. Manau, ji galėjo ir 100, ir 200 m kompleksiniu būdu plaukti.
– Ilgą laiką su Rūta dirbote, žinote jos charakterį. Kaip manote, ar greitai pavyks sportininkei atsitiesti?
– Taip, aš su ja dirbau ir žinojau. Bet tai yra būtasis laikas.
Iki 13 metų ji buvo tobula: savo nusiteikimu, norais, siekiais, paklusnumu, užsispyrimu, entuziazmu. Ji tiesiog degė.
Kokia ji yra dabar ir kaip ją pakeitė ta aplinka, kuri ją supa, geriau pakomentuoti galėtų tie žmonės.
– Kokie tolesni veiksmai?
– Aš ja dėtas imčiau atostogų. Važiuočiau į Tibeto vienuolyną – su savo drugeliais paskraidžioti, su savo demonais pakovoti. Reikia susivokti, kas yra kas, nes dabar įtampa labai slegianti.
Aš pirmiausia su savo mintimis susitvarkyčiau, atsipalaiduočiau. Reikia suprasti, kad ji viską sau daro, o ne Lietuvai plaukia.
Ji viską atidavė, ir tie dalykai neišnyks. Visi ja didžiuojasi ir turi didžiuotis. Ji dabar turi daryti viską, kad nepalūžtų, nesustotų.
– Ką patartumėte? Ar likti Anglijoje?
– Manau, kad jos trenerio kompetencija yra per menka. Gal reikėtų Rūtai į Ameriką vykti, bet ten irgi reikia pasistengti gauti gerą trenerį.
Treneriai nesimėto – amerikiečiai turi ir savo talentingų plaukikų. Nežinia, ar atitiks charakterio savybės, vadovavimo stilius.
Čia ne tai, kad 2 kartus per mėnesį pasikalbėjai, ir viskas. Yra ir pykčių, ir barimosi. Ir myli, ir negali žiūrėti, ir vėl ateini. Visas gyvenimas verda baseine.
– Ar dabar bendraujate su Rūta?
– Labai retai. Nenoriu kištis, juk suaugusi mergina, turi savo trenerį.
Jei norėtų patarimo, visada prašom. Bet ji turi su kuo tartis. Gal tas patarimų ieškojimas išbalansuotų dar labiau.
