Nereikėtų stebėtis, jei Gvanabaros įlankoje Atlanto vandenyne du maži balti laiveliai susiglaus ir du juos valdantys žmonės palinks vienas prie kito.
Lietuvė ir brazilas ruošiasi išskirtiniam, galbūt abiem paskutiniam olimpiniam nuotykiui.
G.Scheidt ir Robertas Scheidtas dalijasi vienu kambariu Rio de Žaneire, kaip jau daug metų dalijasi aistra buriavimui ir meile, iš kurios gimė du gražuoliai sūnūs.
Vyresnysis jų Rio de Žaneire iš arti stebės, kaip abu tėvai išplaukia į olimpinius vandenis.
R.Scheidtas yra gyva sporto legenda, vienas tituluočiausių visų laikų buriuotojų. Jis buriuoja taip lengvai, kaip plaukia Rūta Meilutytė, kaip žaidžia gerą bangą pagavusi Lietuvos krepšinio rinktinė.
Penkių olimpinių apdovanojimų savininkas R.Scheidtas dar turi 12 pasaulio čempionato aukso medalių, pirmąjį laimėjęs 1995 m., o pastarąjį – 2013 m. „Star“ klasėje.
43 metų buriuotojui nebereikia nieko įrodinėti, bet savo tėvynėje jis norėtų padovanoti Brazilijai paskutinį ryškų trofėjų prieš baigdamas įspūdingą karjerą.
Jo patarimai gali padėti 33 metų G.Scheidt – Kauno mariose užaugusiai šviesiaplaukei buriuotojai, 2008 m. Pekine dar Volungevičiūtės pavarde laimėjusiai olimpinį sidabrą, o 2012 m. tapusiai pasaulio čempione „Radial“ klasėje.
Gintarei buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę per žaidynių atidarymą praėjusią naktį Marakanos stadione Rio de Žaneire, kur prasidėjo iki rugpjūčio 21 dienos truksianti didžiausia pasaulio sporto šventė.
– Gintare, kiek jus pažįsta brazilai? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“ G.Scheidt.
– Daugelis jų galbūt ir nežino, kad esu Roberto žmona.
Tiesa, prieš olimpines žaidynes buvo rodyta daug sporto laidų, o per jas buvo užsiminta, kad Roberto šeimoje du sportininkai varžysis žaidynėse.
Gerai pažįstu Brazilijos buriuotojus. Dažnai susitinkame treniruotėse ir varžybose. Žinau, kad jie tikrai mane palaiko.
O paprasti žmonės gatvėje manęs neatpažįsta. Tai suprantama. Kaip suprantama tai, kad jie gerai žino mano vyrą.
– Kiek jums pažįstama Brazilija?
– Kai susipažinome su Robertu, maždaug po mėnesį per metus praleisdavome Brazilijoje.
Dabar sūnus pradėjo lankyti mokyklą Italijoje (Scheidtų šeima gyvena Italijoje, prie Gardos ežero. – Red.), todėl laisvės keliauti turime mažiau.
Brazilijoje esame surengę treniruočių stovyklų – San Paule ir Rio de Žaneire.
Pramokusi portugalų kalbos pradėjau geriau pažinti brazilus. Žinau, kad jie labai nuoširdūs, atviri ir paprasti.
Nepasiturintys brazilai dažnai atrodo laimingesni už turtuolius.
Lietuvoje mažai kas išdrįstu prieiti ir tiesiog užkalbinti, bet Brazilijoje žmonės dažnai prieina prie mano vyro ir sako: „Labas, drauge, kaip tau sekasi?“
Jie klausia, ar parveš medalį, linki gero vėjo.
Aš atsisuku ir klausiu: „Ar tai buvo tavo draugas?“ Robertas atsako: „Ne, aš jo nepažįstu.“
Brazilai – labai atviri. Jiems nesunku prieiti ir pašnekinti.
Mano vyras Robertas kiek santūresnis. Jo šeima kilusi iš atvykusiųjų iš Europos.
Mes, lietuviai, irgi santūresni. Bet tai normalu, gyvename šiaurinėje pasaulio dalyje.
– Kaip gerai pažįstate Rio de Žaneirą?
– Mano vyras yra kilęs iš San Paulo, ten gyvena ir jo šeima, tad dažniausiai vykdavome ten.
Tačiau Rio de Žaneiras yra gražesnis, įspūdingesnis miestas dėl jūros, reljefo, kalnų, paplūdimių, įlankos.
Kai atplaukė pirmieji laivai (1565 m. Rio de Žaneire išsilaipino portugalai. – Red.), ši vieta turėjo priminti rojų.
Tada viskas turėjo būti švaru, skaidru, klestėjo gyvūnija.
Man patinka įsivaizduoti, kaip Rio de Žaneiras turėjo atrodyti prieš daug daug metų. Turėjo būti įspūdinga.
Dabar miestas yra užterštas, bet saulėtekiai ir saulėlydžiai vis tiek nuostabūs.
– Ką patartumėte kitiems Lietuvos sportininkams pamatyti Rio de Žaneire?
– Pakilti į kurį nors kalną. Ten gali pasijusti kaip danguje – kalnų viršūnės pakilusios virš debesų, stūkso žymioji Kristaus Atpirkėjo statula.
Gerai, kad olimpinės žaidynės vyksta tuo metu, kai Brazilijoje žiema.
Kai atvykdavau sausį ar gruodį, tiesiog tirpdavau dėl didelių karščių. Dabar orai yra pakenčiami.
Žinoma, dėl kriminogeninės situacijos Rio de Žaneiras nėra pats geriausias miestas atostogoms.
Olimpiados metu apsaugos yra daug, bet į atokias vietas eiti pavojinga.
Geriau neprovokuoti vagysčių rodant prabangius daiktus, nes pasiturintys labiau atkreipia piktadarių dėmesį.
Ne kartą yra buvę, kai treneriai ir sportininkai rengia susirinkimus kavinėse, nusineša ten kompiuterius, aparatūrą, o paskui išėjus tenka viską atiduoti tam, kas turi šautuvą.
Verta prisiminti, jog tai ne Europa.
Aišku, sportininkų gyvenimas sukasi olimpiniame kaimelyje, ten visiškai saugu.
– Kodėl jūs apsistojote ne olimpiniame kaimelyje?
– Turėjome galimybę gyventi arčiau jachtų klubo.
Su Robertu norėjome gyventi kartu, todėl mane priglaudė prie brazilų buriuotojų.
Galime paremti vienas kitą, pasišnekėti. Esame taip įpratę, taip mums geriausia.
– Kokius svarbiausius žodžius pravartu mokėti Rio de Žaneire?
– Svetimšalis dažniausiai aplink girdės žodį apie save „gringo“ – užsienietis.
Kai kas pataria tvirtinti, jog nesi užsienietis, kad neapiplėštų. Tik nežinau, ar tai padės.
Verta žinoti kelis mandagumo žodžius: „bom dia“ (labas rytas), „obrigado“ (ačiū), „como vai?“ (kaip sekasi?).
– Ar esate šokusi brazilišką sambą ar kapueirą?
– Neteko būti per karnavalą, vis grįždavome tuo metu į Europą. Tad nesu šokusi.
– Galbūt mokate paruošti braziliškų patiekalų?
– Tenka, nes Robertas pripratęs prie juodųjų pupų, kurios verdamos su mėsa ir gaunamas toks tarsi troškinys.
Seniai seniai tai buvo neturtingų žmonių maistas.
Dabar visi patiekalai – mėsa, žuvis – patiekiami su ryžiais, o ant jų pilamos pupos. Jos būna rudos arba juodos, gali būti pagardintos spirgučiais.
Mano vyras labai pasiilgsta šio patiekalo ir vaikai labai mėgsta. Tik Europoje juodųjų pupų sunku rasti.
– Mokėtumėte sumaišyti kaipirinjos kokteilį?
– Taip, galima jį ruošti iš įvairių vaisių, bet populiariausia – iš žaliųjų citrinų.
– Tikriausiai esate išmaišiusi Glorijos mariną, kurioje vyks buriavimo varžybos. Pernai jūs ten laimėjote bandomąją regatą. Ar tai gali tapti jūsų pranašumu siekiant antrojo olimpinio medalio?
– Ta vieta buvo ilgai ruošiama žaidynėms. Nors ten buvo surengta bandomoji regata, ji vyko statybų fone.
Todėl dažniausiai treniruodavomės privačiame jachtų klube. Ten kainos didesnės, bet Robertui sudarytos geros sąlygos, o dėl Roberto ir mane ten įleisdavo.
Glorija atvėrė vartus tik liepos 24 dieną, kai gavome laivus.
Nors visi įsivaizduoja, kad ten yra mano antrieji namai, taip nėra. Kiti stiprūs buriuotojai Rio de Žaneire turėjo galimybių net ilgiau ten pasitreniruoti.
Su Robertu auginame vaikus, todėl negalime sau leisti persikraustyti į kitą šalį pusmečiui.
Bet gal per daug nenukentėjome – galiausiai per varžybas viską lems patirtis, psichologija.
Olimpinėse žaidynėse visi padaro daugiau klaidų, todėl svarbu bus stoti į startą šviesia galva, nusimetus įtampą.
– Praėjusiais metais įlankoje naujienų agentūra AP atliko taršos tyrimus, kurie parodė, kad užterštumas viršija normas. Jūsų treneris Linas Eidukevičius irgi abejojo, ar iš akvatorijos bus išvalytos iš lūšnynų atplaukiančios tonos šiukšlių.
– Per treniruotes šiukšlių būdavo pilna, daug buriuotojų baisėdavosi sąlygomis.
Bet per bandomąsias varžybas visą savaitę nebuvo šiukšlių. Ir dabar valant tinklais padaryta daug darbo, kad būtų kuo švariau.
Vanduo purvinas, to nepakeisi, bet svarbu, kad nėra šiukšlių, kurios galėtų užkibti už laivo.
Šiukšlės atplaukia iš neturtingųjų rajonų, jos plaukia į jūrą ir grįžta atgal. Pasitaikė matyti plūduriuojančių spintelių ir sofų. Įlanka yra didžiulė – neįmanoma suvaldyti visų plotų.
Gavus teisę rengti žaidynes buvo žadėta viską išvalyti.
Rio de Žaneiro gyventojai apsidžiaugė – tai buvo vienintelis šansas miestui apsivalyti, nes didesnio renginio už olimpiadą nėra.
Tačiau galiausiai apskaičiavo, kad investicijos bus per didelės, ir numojo ranka. Brazilai liko nusivylę.
– Vadinasi, žaidynės yra per sunki našta Brazilijai, išgyvenančiai ekonominį sunkmetį ir politinę krizę?
– Tuo metu, kai Rio de Žaneiras varžėsi dėl teisės rengti olimpines žaidynes (2009 m. miestas nurungė Čikagą, Madridą ir Tokiją. – Red.), Brazilijos ekonomika augo – visi norėjo žaidynių ir jomis džiaugėsi.
Bet po 2014 m. pasaulio futbolo čempionato šaliai tapo labai sunku. Žiniose nuolat buvo girdėti neigiamų nuomonių apie žaidynes.
Tačiau galiausiai brazilai padarys viską, kad neigiamų atsiliepimų būtų kuo mažiau. Kitas klausimas, kaip Brazilijai viskas klostysis po olimpiados...
– Ką manote apie Zikos virusą, dėl kurio dalis sportininkų, daugiausia golfo ir teniso žaidėjų, atsisakė olimpiados?
– Tai daugiau išpūstas reikalas. Manau, nevykimo priežastys yra kitos.
Mes daug kartų važiavome į Braziliją ir jautėmės ramiai. Galbūt kitose Brazilijos vietose yra pavojingiau, tačiau Rio de Žaneire visi žmonės gyvena ramiai.
– Ar turėsite galimybių pasižiūrėti kitų Lietuvos sportininkų varžybas?
– Labai norėčiau. Liksiu iki pat žaidynių uždarymo, tad tikiuosi, kad šįkart pavyks.
Buriuotojai visada būdavo atitrūkę nuo komandos, nes mūsų varžybos vykdavo kitose vietose, mes neturėdavome ryšių su kitais atletais.
Pagaliau bus proga aplankyti kitus olimpiniame kaimelyje.
Ir žaidynių atidarymas man pirmasis, nes Pekine ir Londone buriavimo varžybos vykdavo toli, nenuvažiuodavome iki olimpinio stadiono.
– Jūsų vyras R.Scheidtas yra laimėjęs penkis olimpinius medalius. Ar dėl anksčiau iškovotų titulų ir didelio populiarumo jam bus sunkiau varžytis žaidynėse gimtinėje?
– Kai vyras nuvyksta į Braziliją, jo nepalieka ramybėje – vis suteikia kokių nors pareigų, todėl Italijoje jam pavyksta kažkiek pasislėpti. (Juokiasi.)
Grįžęs į Braziliją turi atiduoti duoklę rėmėjams, žiniasklaidai. Jį supa tikrai didesnė įtampa. Visi nori ir laukia gero rezultato.
Mane tai veiktų neigiamai, o jis turėtų susitvarkyti.
– O jūs ar labai skiriatės nuo tos Gintarės, kuri 2008 metais pirmą kartą startavo olimpinėse žaidynėse ir laimėjo sidabrą?
– Šįkart visas mano olimpinis pasirengimas buvo trumpesnis. Prabėgo mažiau nei dveji metai, kai visiškai sugrįžau į sportą.
Be to, viskas vyksta daug intensyviau – gyvenimas su dviem vaikais yra lyg nuolatinis bėgimas. Tikrai nėra daug atletų, kurie augina du vaikus. (Šypsosi.)
Vis dėlto galiausiai man pavyko pasiekti tą patį lygį, nors nebuvo paprasta.
– Kaipgi suderinate šeimą ir buriavimą?
– Mes nevažinėjame į daug varžybų. Išsirenkame svarbiausias, o ruošiamės Italijoje, kur mums patogu – šalia vanduo, jachtų klubas, kalnai ir visos sąlygos bendram fiziniam pasirengimui. Daug kitų užsienio buriuotojų ten irgi atvyksta.
Gerai, kad buriavimas yra tam palanki sporto šaka. Joje ne viską lemia fizinės savybės – daug priklauso nuo patirties. Mąstyti reikia daug, nes buriavimas – tarsi šachmatai. Galva gali atsigriebti tai, ką praradai dėl fizinių savybių.
Žinoma, šeimą ir sportą suderinti sunku, kartais tenka persiplėšti.
Kai daugiau laiko praleidžiu su šeima, graužiu save, kad užleistas lieka sportas. Kai daugiau sportuoju, ateina kaltės jausmas, jog turėčiau būti su šeima. Sunku rasti viduriuką.
Robertą dažniau išleidžiame į varžybas, o aš dažniau lieku su šeima.
Man labai padeda auklė, gyvenanti kartu su mumis.
Turime neblogas sąlygas, o vyras mane palaiko, stumia į buriavimą. Brazilijoje Robertas man irgi labai padeda.
– Su Robertu bendraujate portugališkai, su sūnumis – lietuviškai, nors gyvenate Italijoje. Kaip nesipainiojate?
– Prie stalo stengiamės bendrauti portugališkai, nes vaikai nešneka angliškai. Vaikai mokykloje kalba itališkai.
Dabar jau lengviau. Iš pradžių painiojausi, nes turėjau išmokti dvi naujas kalbas: portugalų ir italų. Dabar nebesipainioju.
– Kur olimpinių žaidynių metu bus jūsų sūnūs?
– Mažasis Lukas liko pas mano mamą Kaune, o Erikas bus su Roberto tėčiu. Jie atvažiuos pasižiūrėti olimpinių žaidynių, turi įsigiję bilietų, taip pat ir į futbolo rungtynes.
Žinoma, stebės ir buriavimą.
Matyti savo tėvus olimpinėse žaidynėse pasitaiko vieną kartą gyvenime, todėl nusprendėme atsivežti į Braziliją vyresnį sūnų.
Jis šiemet pradėjo mokytis buriuoti, jau daug supranta, seka ir labai serga už mus.
– Erikas matys abu tėvus, plaukiančius olimpinėse žaidynėse. Kaip manote – ar paskutinį kartą?
– Leiskite neatsakyti į šį klausimą.
Jau du kartus esu sakiusi, kad baigiu karjerą. Trečią sykį nebesakysiu nieko. (Juokiasi.)
Lietuvos vėliavnešiai vasaros žaidynėse
1992 metai. Barselona – Raimundas Mažuolis (plaukimas)
1996 metai. Atlanta– Raimundas Mažuolis (plaukimas)
2000 metai. Sidnėjus – Romas Ubartas (lengvoji atletika)
2004 metai. Atėnai – Saulius Štombergas (krepšinis)
2008 metai. Pekinas – Šarūnas Jasikevičius (krepšinis)
2012 metai. Londonas – Virgilijus Alekna (lengvoji atletika)
2016 metai. Rio de Žaneiras – Gintarė Scheidt (buriavimas)
