Komentavimo legendą V.Janiūną šiurpina dabartiniai komentatoriai

Garbingą 75 metų jubiliejų švenčiantis V.Janiūnas visa galva paniręs į gimnazijos reikalus ir šį darbą sėkmingai dirba jau 15 metų.

„Sukūrėme vienintelę tokią gimnaziją visoje šalyje ir sieksime ją dar labiau sustiprinti“, – didžiavosi šios mokymo įstaigos direktorius.

Nors V.Janiūnui teko dirbti labai skirtingose srityse, jo veikla visada buvo susijusi su sportu, o labiausiai jį išgarsino darbas televizijoje.

– Kaip atsidūrėte televizijos sporto komentatoriaus kėdėje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Janiūno.

– Galėčiau išskirti tris svarbiausius savo veiklos etapus, kurių kiekvienas truko 15–16 metų. Po studijų pradėjau dirbti treneriu Kauno krepšinio mokykloje, o 1978 metais žinomas televizijos sporto žurnalistas Virgilijus Mundrys pakvietė mane išbandyti jėgų televizijoje. Būtent V.Mundrį galėčiau pavadinti pirmuoju mokytoju.

Kaip jis mane surado? Ilgai dirbau Kauno sporto halėje vykusių varžybų teisėju-pranešėju ir V.Mundrys įsidėmėjo mano išskirtinį balsą bei dikciją. Tokio balso išties neturi niekas – žmonės dar dabar pastebi mane gatvėje, nereikia prisistatyti paskambinus telefonu.

Pagalvojau, kad niekuo nerizikuoju. Jeigu nepavyks, grįšiu dirbti treneriu, nes tuo metu šioje srityje buvau nemažai pasiekęs.

Jau pirmosiomis darbo dienomis teko komentuoti anuomet kiekvieną rugpjūtį Vilniuje vykdavusio Jurijaus Gagarino krepšinio turnyro kovas. Darbas su mikrofonu man nebuvo naujiena, nes prie jo įpratau halėje.

Kartu su žurnalistu Algimantu Matulevičiumi komentavome tuometės SSRS ir JAV atstovų rungtynes. Po pirmojo kėlinio kolega pareiškė išeinąs trumpam parūkyti ir pažadėjo greitai grįžti, tačiau vis nesirodė. Nuo jaudulio net marškiniai sušlapo, tačiau komentavau rungtynes ir visai neblogai sekėsi, o A.Matulevičius tuo metu sėdėjo gretimoje patalpoje ir klausėsi mano kalbos.

– 1992 metais tapau pirmuoju nepriklausomos Lietuvos komentatoriumi Barselonos olimpinėse žaidynėse, kuriose pirmą kartą dalyvavo nepriklausomos Lietuvos sportininkai, o krepšinio rinktinė pelnė bronzos apdovanojimus, lemiamoje dvikovoje įveikusi tuometės Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) krepšininkus. Kiekvieno sportininko svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir laimėti medalį. Panašiai ir žurnalistui. Man tai buvo pirmosios ir paskutinės olimpinės žaidynės, kuriose dirbau komentatoriumi.

Jose pirmą kartą iš arti pamačiau JAV krepšinio žvaigždes. Aikštėje atliekami amerikiečių triukai buvo neįtikėtini.

Įsiminė maždaug prieš tris dešimtmečius vykusios futbolo rungtynės Kijeve tarp vietos „Dinamo“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų. „Dinamo“ tuo metu neturėjo lygių tuometėje SSRS, šį klubą buvo galima pavadinti šalies rinktine, tačiau „Žalgiris“ sugebėjo laimėti 3:0. Tai buvo kažkas neįtikėtina.

– Sutiktumėte važiuoti padirbėti į šiemet vyksiančias Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?

– Reikėtų pagalvoti ir pasiruošti tokiam darbui. Visada siekiu aukščiausių tikslų ir viską darau gerai pasirengęs. Manęs vis dar žmonės paklausia, ar sugrįšiu prie komentatoriaus mikrofono. Nesiruošiu sugrįžti, nes praėjo tas laikas. Bet nemanau, kad prasčiau komentuočiau turėdamas tokį žinių bagažą.

– Kaip vertinate sporto varžybas komentuojančius naujosios kartos televizijos komentatorius?

– Vengiu juos kritikuoti, tačiau galėčiau išskirti tik porą žmonių, kurių komentarų galiu klausytis. Kaip ir anksčiau, komentatorių neruošia jokia mokymo įstaiga, visi yra savamoksliai. Kai kuriems komentatoriams mano laikais būtų leista dirbti pusę pirmojo futbolo rungtynių kėlinio. Kalbant būtina galvoti, ką sakai, o jie nejaučia jokios atsakomybės. Nereikia pasakoti to, ką žiūrovas pats mato televizoriaus ekrane.

Man pasisekė, kad buvau dirbęs treneriu, todėl galėjau pakomentuoti, kodėl prašoma minutės pertraukėlės, ką krepšininkams patarė treneris.

Mus itin griežtai vertindavo lietuvių kalbos specialistai, o dabar iš ekrano pasigirsta neįtikėtinų žodžių ir posakių.

Komentatoriams šiuo metu internete labai lengva surinkti daug informacijos, tačiau skubama kuo greičiau ja pasidalinti. Aš elgiausi kitaip. Išsiaiškinau, kiek Arvydas Sabonis yra sulaužęs krepšinio lentų, tačiau šią informaciją taupiau tinkamam momentui. Ji nuskambėjo tuomet, kai varžybų metu Arvydas sulaužė lentą Kauno sporto halėje.

Dar blogiau, kai pradedame mokyti Anglijos arba Ispanijos futbolininkus, kaip jie turėjo perduoti kamuolį, kur bėgti, koks turėtų būti trenerio sprendimas. Kas mes esame futbolo pasaulyje? Esame labai gilioje duobėje ir tikrai neturime teisės mokyti didžiųjų futbolo šalių atstovų.

Stebint rungtynes man komentatoriai nereikalingi. Aš sumažinu garsą, kad būtų girdimas tik nedidelis fonas.

Stengdavausi išlaikyti atstumą su sportininkais – skrisdavau atskiru lėktuvu, gyvendavau kitame viešbutyje. Kai kas labai norėjo, kad apie Kauno „Žalgirį“ kalbėčiau tik palankiai, tačiau niekada nebijodavau pasakyti savo nuomonės į eterį.

Komentavau varžybas žmonėms nebijodamas ir nepataikaudamas sportininkams ar treneriams. Meluočiau sakydamas, kad nėra malonu, kai esu vadinamas legendiniu komentatoriumi, žmonės puikiai atpažįsta mano balsą.

– Pagaliau padaryta gera pradžia dėl Lietuvos futbolo rinktinės atgimimo. Prie jos vairo atsistojo žmogus, kuris vertas tokio posto, – tai Edgaras Jankauskas. Štai neseniai Lenkijoje Lietuvos rinktinė sužaidė lygiosiomis su šeimininkais – tai labai garbingas rezultatas.

Labai gaila, kad sužlugo moterų krepšinis, nors rinktinė buvo tapusi Europos čempione.

– Trečiuoju svarbiu jūsų veiklos etapu tapo darbas gimnazijoje. Šioje srityje taip pat galite pasigirti laimėjimais?

– Kartu su puikia kolegų komanda įkūrėme pirmąją ir vienintelę Lietuvoje gimnaziją, kurioje nuo pirmos iki dvyliktos klasės įdiegta sporto specializacija. Tai buvo labai nelengvas darbas, tačiau rezultatai džiugina – esame išugdę gausybę žinomų sportininkų.

Visi skambina pavojaus varpais, kad Lietuvos moksleivių sveikatos būklė labai žemo lygio, jie mažai juda. Mes rodome pavyzdį – prieš pamokos vyksta mankšta, visi pradines klases baigę gimnazijos mokiniai jau moka plaukti ir čiuožti.

Vaikams tai patinka, jie noriai dalyvauja varžybose, todėl gimnazijos mokinių skaičius jau kelerius metus iš eilės nemažėja. Viliuosi, kad naujoji Kauno valdžia taip pat palaikys šias idėjas, nes be paramos sunku išsiversti.

Vilniuje taip pat planuojama steigti panašią gimnaziją, kurios tikslas – privilioti gabių sportininkų iš Kauno. Kauniečiai nevažiuoja į Šiaulius ar Panevėžį, kur taip pat įsteigtos sporto gimnazijos, tačiau į Vilnių gali ir išvykti. Būtina stengtis, kad taip neįvyktų ir jaunieji talentai norėtų likti Kaune. ˙